Tyrimas dėl CŽV kalėjimų baigtas, ir keista, kad kažkas tuo stebisi. Iš esmės visą tyrimą dar užpernai atliko Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, ir jokios naujos esminės informacijos nuo to laiko neatsirado. Tyrimo išvados padarytos dar pernai, visi su tuo susiję aukšti Valstybės saugumo departamento pareigūnai turėjo ne savo noru palikti tarnybą.

Tyrimas, kurį iki praėjusios savaitės atliko Generalinė prokuratūra, turėjo nustatyti, ar tarnyba vienaip ar kitaip piktnaudžiavusiems buvusiems VSD vadovams galima pritaikyti Baudžiamąjį kodeksą. Prokurorai nustatė, kad bausti buvusius departamento direktorius Mečį Laurinkų, Arvydą Pocių ir jų ilgametį pavaduotoją Dainių Dabašinską būta už ką, bet šaukštai po pietų, nes suėjo senaties terminas.

Tai gali nepatikti, bet tokie jau mūsų netobuli įstatymai, ir ieškoti kaži kokio sąmokslo, siekiant nuslėpti informaciją apie CŽV naudotą objektą, čia nereikėtų. Bene dešimtmetį valdžioje buvusi senoji sovietinė nomenklatūra taip susitvarkė Baudžiamąjį kodeksą, kad bet kurį pareigūną nubausti realia bausme yra itin sunku, o aukščiau stovinčio – beveik neįmanoma.

Atrodo, šių elementarių dalykų nesupranta (o gal nenori suprasti) įvairios “žmogaus teisių gynimo” organizacijos, kurioms Seimo atliktas tyrimas dėl CŽV kalėjimų buvo tarsi dangiškoji mana. Mat Lietuva tapo bene vienintele Europos valstybe, kuri tokį tyrimą atliko iki galo ir netgi šį bei tą oficialiai surado, įvardydama ir konkrečių pareigūnų pavardes. Tad įvairūs “žmogaus teisių gynėjai” metus plūdo į Lietuvą, stropiai mokydami, kaip ir ką reikėtų tirti, kas su kuo turėtų bendradarbiauti ir kas prieš ką turėtų atgailauti.

Apskritai, pasiklausius Europos Tarybos, “Amnesty International” ar “Reprieve” atstovų pasisakymų, susidarė įspūdis, kad jie jautėsi tiesiog vadovaują Lietuvos teisėsaugai. Nors, savaime suprantama, jokių įgaliojimų tam neturėjo. Maža to – tie “žmogaus teisių gynėjai” akivaizdžiai jaučia turį kaži kokių įžvalgos galių, nes nuolat ragina Lietuvą “neslėpti visos tiesos” apie CŽV kalėjimus. Galima suprasti, kad jie patys tą “tikrąją tiesą” jau žino, tik kažkodėl su mūsų teisėsauga dalytis nenori. Mat nei kadaise Seimo tyrimo komisijos, nei dabar prokurorų prašomi nesugebėjo pateikti jokios konkrečios informacijos. Tik daug šnekėjo ir vis ragino jokiais būdais nenutraukti tyrimo. Ragino taip karštai, kad netgi kyla įtarimų, jog daugiau neturi kuo užsiimti.

Mat po to, kai pernai JAV, motyvuodamos nacionalinio saugumo interesais, atmetė Lenkijos prokurorų prašymą bendradarbiauti tiriant galimą slaptą CŽV kalėjimą Mozūruose, visi tyrimai praranda prasmę. Tikros informacijos apie slaptus CŽV kalėjimus turi vienintelės JAV, tačiau reikalauti, kad prezidentas Barackas Obama ją paskelbtų, “žmogaus teisių gynėjai” nedrįsta ir nebando. Įdomu, kodėl? Gal spausti Lietuvą, kurios pareigūnai vis randa laiko klausytis “Amnesty International” ar “Reprieve” tuščiakalbysčių, yra daug paprasčiau ir maloniau nei JAV prezidentą?