Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys ypatinga knyga – jaudinantis dokumentinis pasakojimas apie amūrinių tigrų likimą Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kuo giliau Trušas ir jo vyrai važiavo į mišką, tuo prastesnis darėsi kelias. Pravažiavus Aukštutine perėja vadinamą vietovę, jis vingiavo per sniege įkalintą Jasenevo kaimą – tokio pat dydžio ir senumo medkirčių gyvenvietę kaip Sobolinojė, lyg kokį jo brolį dvynį. Čia prie jų prisidėjo jaunas milicijos inspektoriaus pavaduotojas, pravardžiuojamas Bušu, tačiau jo dalyvavimas šiame žygyje buvo daugiau formalus, nei teikė praktinės naudos. Bušas buvo faras, ir tigrų išpuoliai – ne jo kompetencija, tačiau, jei miške būtų aptiktas mirusiojo kūnas, jis turėtų šį faktą patvirtinti. Įsisodinę Bušą, jie toliau dardėjo Bikino aukštupio link.
Kai pagaliau pasiekė Sobolinojė – skurstantį nedažytų rąstų trobų kaimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė iš viso negyvenamas, buvo jau popietė. Vairavo Gorborukovas. Kaime jis išsuko iš labai prasto pagrindinio kelio ir važiavo miško keliuku – vieninteliam automobiliui išsitekti leidžiančiomis provėžomis. Anksčiau tą savaitę buvo šiek tiek pasnigę, ir Trušas mėgino kelkraštyje įžiūrėti naujus pėdsakus. Kai kirto platų ir visiškai netikėtą šiose atokiose vietose žvyrkelį, jie buvo atsidūrę apie aštuoniasdešimt kilometrų nuo artimiausio padoresnio kelio ir su didžiausiais sunkumais įveikę dar apie tris su puse kilometro bekelės į rytus nuo Sobolinojė. Tiesti šį žvyrkelį buvo sumanyta dar sovietmečiu, kaip alternatyvą vienintelei didesnei Primorės šiaurės–pietų magistralei, kuri netoli Chabarovsko vingiuoja palei Usūrio upę. (…)
Žiemą miške galioja tam tikras su takais susijęs etiketas. Norint praminti nors menkiausią takelį sniege, ypač jei jis itin gilus arba pasidengęs sušalusia pluta, išeikvojama labai daug energijos, todėl tas, kas eina pirmas, nesvarbu, žvėris, žmogus ar mašina, daro didelę paslaugą visiems kitiems, sekantiems jam įkandin. Tokiais „energiją taupančiais“ keliais nepasinaudojama retai, nes energija, t.y. maistas, žiemą tampa ypač vertingas. Aptikę sniege išmintus pėdsakus, medkirčių paliktas rąstų vėžes, užšalusią upę ar vieškelį, vedančius daugiau ar mažiau norima kryptimi, visi miško gyviai būtinai jais pasinaudoja, kad ir kas būtų juos padaręs. Taip visi miško takai funkcionuoja lyg savotiški piltuvai ar upės į juos įsiliejantiems „intakams“, ir juose kartais įvyksta įvairių keistų susidūrimų.
Paskutinieji penki kelionės kilometrai, įveikti miškavežių paliktomis vėžėmis, buvo tokie vingiuoti ir sunkūs, kad net visko šiame Rusijos užkampyje matęs vairuotojas ėmė šaukti, pabrėždamas garsą r ir pučiamuosius priebalsius: „Paryžius–Dakaras! Camel Trophy!“ Šunkelis vingiavo į rytus, per miškus, reikiamu kampu permestais rąstais kirsdamas upokšnius. Likus gal trims kilometrams iki privačios kirtavietės, Gorborukovas jokiais kelio ženklais nepažymėtoje vietoje pasuko į šiaurę. Po kelių minučių visureigis staiga sustojo proskynoje, kurios tolimame pakraštyje buvo matyti trobelė.
Ji priklausė Vladimirui Markovui, Sobolinojė gyventojui, kuris šiose apylinkėse garsėjo kaip bitininkas. Šis primityvus statinys stovėjo ant neaukšto pietinio šlaito, apsuptas tankaus beržų, pušų ir alksnių miško. Nuošali vietovė buvo gana vaizdinga, ir kitomis aplinkybėmis Trušas greičiausiai būtų pastebėjęs jos žavesį. Tačiau metas grožėtis gamta buvo netinkamas, trečia valanda popiet, saulė jau kabėjo pietvakariuose sulig medžių viršūnėmis. Greitai skaidėsi ir ta menka šiluma, kuri vos juntama tokią trumpą saulėtą žiemos dieną.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.