"Veido" archyvas

Nuotrauka atminimui su “Bėdų turgaus” vedėja Edita ir geradariais. Laidoje Dalia dalyvavo su bičiule Asta ir abiejų vaikais

Ketvirtos stadijos vėžiu serganti šešių vaikų mama Dalia Laurynaitienė iš Jonavos, paklausta, ar prisimena, kada buvo laiminga, susimąstė. O kas yra laimė? Juk visi ją supranta labai skirtingai. Daliai svarbiausia, kad jos vaikai neliktų našlaičiais. O kitos bėdos, kurių jos gyvenime knibždėte knibžda, – įveikiamos.

Gyvenimas Dalios niekada nelepino. Jau vien tai, kad šiandien ji pati yra pirmos grupės invalidė, tą pačią pirmąją neįgalumo grupę turi jos mama, sūnus ir prieš mirtį turėjo jos vyras, piršte įperša retorinį klausimą: už ką visus juos taip likimas?

Tačiau tokie klausimai visada lieka neatsakyti, dėl to moteris nesivargina nerti į klausimų – už ką, kodėl būtent man, ką ne taip padariau? – raizgalynę. Ji tam neturi laiko. Ji tiesiog gyvena, stengiasi dėl vaikų. Nė vienu žodeliu neišsiduoda, kaip jai sunku. Ką ten žodeliu – net intonacija, mums kalbantis apie jos bėdas, šiek tiek ironiška. Atrodo, lyg Dalia sakytų likimui, kad jis, kad ir kaip stengėsi, jos dar nepalenkė. O bėdos – tai visai ne jos bėdos, o tik laikinai prisiplakę nesusipratimai, kurie kaip atėjo, taip ir išeis.

Su tokiu žmogumi kalbėtis lengva, nes neslegia jausmas, kad nerasi tinkamų paguodos žodžių. Bet verčiau istoriją pradėkime nuo pradžių.

Jis – vienas, jai – liūdna

Prieš keturiolika metų Dalia, tuo metu trisdešimtmetė du vaikučius auginanti moteris, sutiko savo gyvenimo meilę – Giedrių. Dabar Giedrius būtų Lietuvos įžymybė ir galėtų varžytis dėl sunkiausio lietuvio titulo.

“Abu jonaviškiai esam, – pradėjo pasakojimą moteris. – Pagalvojau, toks stambus, didelis žmogus. Gal vienišas? Ir aš viena, man liūdna. Taip ir susipažinome. Ūgio jis buvo lyg krepšininkas, beveik dviejų metrų, ir svėrė gerokai per šimtą kilogramų. O kiek jėgos turėjo! Kai pažįstami pakviesdavo jį talkinti statybose, tokius svorius kilnojo, kad vyrai juokaudavo, jog Giedrių kviečiasi vietoje krano”.

Tačiau geresnio darbo, pasak Dalios, vyras taip ir nesusirado. Augant svoriui ėmė vis dažniau gulinėti lovoje, šeimai pavadovaudavo, kur nueiti, ką ir kaip daryti, o darbo paieškos baigdavusios nusivylimu: “Aš storas, kas mane tokį priims?”

Likus metams iki mirties (Giedrius mirė prieš ketverius metus) jam buvo suteikta pirma neįgalumo grupė. Tada jį medikai bandė pasverti, tačiau net pačios didžiausios svarstyklės buvo bejėgės. Apytikriai nustatė, kad svoris buvęs 250 kg, tačiau pats Giedrius sakė, kad iš tiesų buvo net 30 kg daugiau.

Sutriko organizmo veikla

Giedriui buvo sunku: ir širdis šlubavo, ir kitiems organams svoris pakenkė. “Kai jau turėjo neįgalumo grupę, būdavo, sėdi, kalbasi su mumis ir užmiega vidury sakinio. Pabunda ir toliau tęsia pokalbį, – pasakojo Dalia. – Prieš ketverius metus užgeso Joninių dieną. Niekas neįtarė, kad jam blogai. Paprašė manęs, kad nusivesčiau mūsų bendrą sūnų Jonuką į mieste rengiamą Joninių šventę. Pats su pažįstamais vieną kitą taurelę išlenkė. O paskui užmigo ir nebepabudo”.

Vėžys!
Ligos neaplenkė ir Dalios. Daugybę metų moteris jautėsi gerai, buvo kraujo donorė. Kartą kraujo iš jos nepaėmė, nes buvo per žemas hemoglobino lygis. Pasiūlė pagerti geležies preparatų, geriau maitintis ir ateiti kitąkart. Tačiau po mėnesio hemoglobino buvo dar labiau sumažėję. Nežinodama, kas darosi, moteris kreipėsi į medikus, tačiau šie į jos bėdą rimtai nežiūrėjo – kiti rodikliai buvo geri. Kai Dalia ėmė silpnėti, trūkdavo oro, medikai ją nuodugniau ištyrė. Ir ką jūs manote?  Ketvirtos stadijos vėžys! Iš krūties metastazės pasklidusios į kepenis, kaulus. Daugiausiai vėžinių ląstelių prie stuburo.

Birželį sukako dvi liūdnos datos: ketveri metai, kaip palaidojo vyrą, ir metai nuo tos dienos, kai jai pradėtas gydymas chemoterapija. “Dirbti labai noriu. Draugės išvykusios į užsienį rašo, kad joms ten neblogai sekasi. Ir aš lėkčiau pinigų užsidirbti. O gal ir Jonavoje kokį darbelį rasčiau. Bet kai gydytojams pasakau apie savo tokius norus, jie tuoj nuramina: “Gal geriau sėdėk namie, juk ne šiaip sau mes tau chemiją lašiname”, – sakė Dalia.

Baisi ir nebaisi chemoterapija

Moterį aplenkė kitas onkologines ligones varginantis įvairus šalutinis chemoterapijos poveikis. “Nesuliesėjau, nevėmiau po vaistų sulašinimo, bet organizmą jie nualino siaubingai. Po šių vaistų kokias tris ar keturias dienas sunkiai bepaeidavau. Tačiau praeina tos dienos, ir vėl palengvėja, – pasakojo moteris. –  Kai reikia išvažiuoti į ligonines, paskambinu uošvienytei, kad prižiūrėtų vaikus, ir ji atvyksta. Darbais mažųjų tikrai neapkraunu. Noriu, kad mano vaikai turėtų vaikystę, bent kol aš gyva… O kai labai sunku pasidaro, paverkiu, paverkiu, nueinu pas savo mamą, kavos atsigeriame, pasikalbame – ir vėl toliau einu. Nors ėjimu tai sunkiai pavadinsi. Namie daugiausia darbų atlieku sėdėdama, nes ilgai stovėti sunku. Apsipirkti į parduotuvę nueinu. O jei toliau į turgų, tenka imti taksi. Gerai, kad Jonavoje taksi kainos mažesnės nei didmiesčiuose – kitaip neišsimokėčiau”.

Laimė, kad chemoterapija pristabdė vėžio plitimą. Daliai vėl atgimė viltis, kad liga pasitrauks ir jai neteks palikti artimųjų, kuriems ji dar tokia reikalinga.

Didelė ir graži Dalios šeima

O dabar susipažinkime su tais, dėl kurių moteris pasiryžusi įveikti visas bėdas. Vyriausioji jonaviškės duktė Audronė jau suaugusi, šiuo metu laukiasi trečio vaikelio. Laimutei 14 metų. Dalios ir Giedriaus dukrelei Giedrei – dvylika, Jonukui dešimt, Dariui aštuoneri, o jaunėliui Vytukui – septyneri.

Jonukas gimė šiek tiek kitoks nei visi. Jam nustatytas autizmo sutrikimas. Berniukas nekalba, nemėgsta svetimų žmonių. Jonuką gali prižiūrėti tik Dalia ar jos buvusi uošvė. Draugės pasilikti bijo, nes užėjus pykčio priepuoliui stiprus berniukas ima žaloti save, ir ne kiekviena moteris pajėgtų jį suvaldyti.

Jonavoje gyvenančiai Dalios mamai taip pat nustatyta pirma neįgalumo grupė. Moteris susirgo po garsiosios Jonavos “Azoto” avarijos. Ji buvo susižeidusi pirštą, o po avarijos nežinia kodėl žaizda negijo, ėmė gangrenuoti ranka, todėl medikai ją amputavo iki peties. O prabėgus dar mėnesiui ištiko insultas, po kurio sveikata menkai tepasitaisė.

“Gal ir mano vėžys susijęs su ta avarija? Jai įvykus, aš bendrovės valgykloje dirbau. Kenksmingosios medžiagos linkusios kauptis organizme”, – dabar svarsto Dalia, tačiau dėl savo likimo nieko nekaltina.

“Kaip jūs išveriate tiek bėdų?” – paklausiau, mintyse jos gyvenimą “pasimatavusi sau” ir pamaniusi, kad taip linksmai kalbėti turbūt nesugebėčiau. O Dalia tik nusijuokė ir paprastai atsakė: “O ką turėčiau daryti? Gyva į žemę juk nesulįsiu. Todėl išsikėliau tikslus: dabar reikia išgyventi iki tos dienos, paskui – iki anos, dar paskui – iki kito chemijos lašinimo.

Dar – kol nuvyksiu apsipirkti ir šeimai visko parvešiu… Taip keldamasi sau mažytes užduotis ir jas nugalėdama supratau, kad vis gyvenu, ir net liga, anot medikų, aprimusi. Tai ir sakau: “Viešpatie, leisk man pagyventi 15 metų, kad vaikus užauginčiau. Kaip jie be manęs?” Todėl dabar mano tikslas – sulaukti jauniausiojo sūnaus vestuvių”.

Reikia pagalbos

Iš sūnaus ir savo neįgalumo pašalpų besiverčianti ir įsiskolinimą už komunalines paslaugas dengianti moteris gyvena kukliai. O apie galimybę atsidėti pinigų juodai dienai nė nesvajoja. Tačiau kas būtų, jei staiga dar labiau subjurtų sveikata? Dabar Daliai lašinami kaulų skausmą malšinantys ir kaulus stiprinantys vaistai, kurių viena ampulė kainuoja ar ne tūkstantį litų. Vaistai nekompensuojami, tačiau, atsižvelgdami į sunkią moters padėtį, medikai skyrė kompensaciją. Ir iš tiesų po trijų šių veiksmingų vaistų injekcijų nugarą skauda mažiau. O kas bus, kai už vaistus vėl teks mokėti? Dalia neįsivaizduoja, iš kur gaus jiems pinigų, todėl norėtų turėti vieną kitą tūkstantėlį santaupų nenumatytiems atvejams.

“Džiaugsmas, kad neguliu ant patalo, kad susitvarkau”, – sakė Dalia, kuri iš likimo nori ne tiek jau daug –  ne egzotiškų kelionių, ne prabangos ir turtų, o tik galimybės užauginti savo vaikus.

P.S. Gal atsiras galinčių pagelbėti šiai šeimai. Skelbiame Dalios Laurynaitienės banko sąskaitos numerį:

LT817182600104733768 ŠIAULIŲ BANKAS