Organizacijos “Gallup” atlikti tyrimai 114-oje pasaulio šalių perša išvadą, kad skurdesni žmonės yra religingesni. Pagal Gallup, skurdžiausiose pasaulio šalyse – kuriose vienam gyventojui tenka mažesnės nei 2 tūkst. dolerių bendrojo vidaus produkto (BVP) pajamos – 95 proc. žmonių sako, kad religija jiems labai svarbi. O turtingiausiose šalyse, kuriose vienam gyventojui tenka daugiau nei 25 tūkst. dolerių BVP – tik 47 proc. gyventojų yra religingi.

Tai natūralu, nes tai seka ir iš dvasios mokslo [1], nors išvadose supainioti kai kurie labai reikšmingi dalykai.

Gallup tyrinėjo ir straipsnyje rašo ne apie religiją, o apie tikėjimus. Tikėjimų daug, religija – viena. Kiek amatas, prietaras yra mokslas, tiek ir tikėjimas yra religija. Amatai, prietarai, tikėjimai yra iki mokslo, žemiau jo, o religija – anapus mokslo. Deja, neturint dvasios mokslo patyrimo, išsilavinimo, neįsigilinus į šias sąvokas, jos yra maišomos.

Mokslas ir religija yra susiję ir su švietimu, ir su geba, ir su praktika. Pirmiausia reikėtų ištirti švietimo ir tikėjimo priklausomybę. Jame būtų nustatyta, kad kuo mažesnis išsilavinimas, tuo didesnis tikėjimas. Ir atvirkščiai. Kita vertus, tai jau seka iš dvasios mokslo, kuriame religija, jos potyriai atrandami anapus proto, anapus mokslo.

Antra išvada, švietimo ir turtingumo sąsaja jau iš esmės žinoma. Tai yra, kuo labiau apsišvietęs, tuo yra turtingesnis ar tuo lengviau gali tapti turtingesnis. Iš to ir seka, kad kuo žmonės mažiau išsilavinę, tuo neturtingesni ir tuo labiau tikintys.

Todėl bendriausiu atveju tikintieji yra arba neturtingi, arba laikinai turtingi, nes tikėjimai yra žemiau žinių, žemiau mokslo, žemiau proto, žemiau gero išsilavinimo. Tikintieji nežino ir dar negali atsitraukti nuo minties, nuo proto, būti tyloje, anapus minčių ir proto. Jie nežino sielos skrydžio. Faktiškai ir protingieji, net ir didingi mokslininkai to nežino. Todėl ir mokslininkai toli gražu nebūtinai priauga iki religingumo. Protas tolygus debesų aukščiui. Tai dar ne dangus, ne Kosmosas. Sielos įžvalga, matymas prasideda anapus proto, gamtos ir dvasios darnoje, tyloje. Anapus debesų.

Bendru atveju didesni turtai yra susiję su didesniu išsilavinimu, o skurdumas – su mažesniu išsilavinimu, didesniu tikėjimu, nemokšiškumu.

Tikėjimo pamatas yra trumpalaikės teisybės, religijos – amžinos tiesos. Tikėjimai prasideda ir baigiasi tradicijomis, maldomis. Religija prasideda nuo meditacijos. Tikėjimuose kreipiamasi į šventikus, šventuosius, valdžią, angelus, pranašus, mesijus, dievus… Religijoje kreipiamasi ir judama tik savo vidun. Ten viskas susitinka. Ten yra didingas atsipalaidavimas, didingos žinios, meilė, vienovė.

Tikintieji atsimena praėjusią dieną. Tai gerai. Bet tikintieji neatsimena praėjusio gyvenimo. Tai trumparegiška. Tikintieji nežino, iš kur atėjo, todėl nežino, ir kur eiti. Tai primena avis. Tuomet jie eina ten, kur kreipia piemuo, ganytojas. Tikintieji net tiki, kad praėjusių gyvenimų nėra. Tiki, nes neprisimena ir netikrina. Tai bukumo, fanatizmo pradžia. Šiandien kaip niekad anksčiau matosi ryšys tarp neišsilavinimo, fanatizmo ir terorizmo. Kiekvienas psichiškai sveikas žmogus gali praėjusius gyvenimus prisiminti. Kiekvienas psichiškai sveikas pirmiausia patikrins, po to sakys.

Paklauskite avies, kūdikio, ar jie žino, iš kur atėjo. Jie net nesupranta klausimo. Jiems tai natūralu. O suaugusiems tai dvasinis mankurtizmas, alzheimerystė. Tai būdinga tikintiesiems. Kita vertus, kai kurie 3-5 metų vaikai praeitį prisimena. Geras praėjusių gyvenimų prisiminimo ir jų poveikio pavyzdys yra Dalai Lamos – Tibeto vadovo tremtyje – istorija. Tuo labiau, kad jis lankosi ir Lietuvoje, ir yra žinomas visame pasaulyje. Labai švelniai, labai atvirai ir tyrai paklauskite vaiko apie jo praeitį ir, galimas dalykas, jis pasakys kažką nuostabaus, ką galima patikrinti ir giliau. Jūsų balsas, akys padeda arba trukdo vaikui suprasti klausimą ir atsakyti. Aš prisimenu, kad vaikystėje paklausus vyresnio brolio, ar jis prisimena, kad jis į šį pasaulį atėjo iš kito, man tapo aišku, kad jis nesupranta klausimo. Vadinasi, visiškai nesidomi ir atsakymu.

Religijos pamatas yra dvasios mokslas ir jame visi randa tuos pačius dėsnius, tiesas, evoliuciją, apsijungimą nuo mažiausio iki didžiausio. Kūne ir dvasioje, ir sąmonėje.

Marksas neturėjo supratimo apie religiją. Jis sakė, kad religija yra opiumas liaudžiai. Opiumas liaudžiai yra tikėjimas. Religija yra vaistai liaudžiai. Opiumas liaudžiai yra ne tik tikėjimai, bet ir idėjos, ideologijos – nacizmas, socializmas, ateizmas. Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius Mao sakė, kad tikėjimas yra nuodai. Mao irgi naudojo žodį religija, bet jis irgi neturėjo jokio religinio, jokio anapus proto patyrimo.

Religija yra anapus mokslo, anapus proto. Tai dvasinis mokslas. Bet kuris religingas žmogus gali gyventi tiek turtingai, kiek jis geidžia. Bet turtai ir protas tik tiek teduoda, kiek ir žmogaus svoris. Per didelis svoris apsunkina. Nei sunkus kūnas, nei sunki ar svari mintis nesuteikia skrydžio, laisvės, įkvėpimo, dvasios.

Mielieji, kai aptunkame materija, tikėjimais ir mintimis, kai tai mažai džiugina, metas skristi į meditaciją, į religiją, į religingumą. Mažiau lietuvių bėgtų iš Lietuvos, jei su šiomis galimybėmis ir tiesomis būtų supažindinti jau mokykloje. Atvirkščiai. Dėl dvasios, dėl meditacijos žmonės liktų Lietuvoje ir čia gyventų turtingai ir laimingai. Ir taip jau yra.