Joks visa apimantis protas, jokia organizacija ar išmaniausia technika negali koordinuoti žmonių veiksmų taip, kaip be pastangų tai padaro rinka.

“Tikime laisve” – tokiu moto paženklintus raštus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio proga siunčia visos valstybinės institucijos. Tikrai, labai graži frazė. Pagarba tam, kuris ją pasiūlė kaip nuolatinį priminimą apie vertybes. “Tikime laisve”, – kasdien savo darbais kartojame ir mes Lietuvos laisvosios rinkos institute, nes laisvės ir atsakomybės idėjoms dirbame lygiai tiek pat metų – dvidešimt. Šia proga – Lietuvos ir jos žmonių kelio į laisvę jų kasdienybėje ir darbe apžvalga.
Tada, kai užtrenkėme sovietinio kalėjimo duris, laisva rinka buvo tokia priimtina, kad net nereikėjo aiškinti, kodėl ji yra geriau nei nelaisva. Laisvoji rinka žmonėms asocijavosi su viskuo, kas buvo ne sovietinė ekonomika. Pirmieji lietuviški pinigai (“vagnorėliai”), pirmieji kooperatyvai, pirmosios privačios parduotuvės – retrospektyviai žiūrint, tokie pradinukų mėginimai – buvo priimti ir branginami. Niekas nekvietė grįžti į kalėjimą, net kai tapo aišku, kad daug metų po kapeiką kaupti rubliniai indėliai yra prarasti.
Tiesa, pirmas mėginimas išlaisvinti kainas nepavyko, dėl to net krito pirmoji Vyriausybė. Ir vis dėlto anuomet žodžiai “laisvoji rinka” galėjo daryti stebuklus – žmonės, net nepažindami jos, tikėjo ja ir siejo daug vilčių. Ne iš knygų išmoktas žinojimas, bet nuojauta, kad laisvojoje rinkoje bus geriau, yra itin iškalbinga – rinka geriausiai atitinka natūralią žmogaus prigimtį.
Iš pradžių turėjome išties daug ekonominės laisvės, atvėrusios galimybes veikti. Žmonių veikla užpildė nišas, kurios sovietmečiu niekam nerūpėjo, ir mūsų gyvenime atsirado įvairesnio maisto, skirtingų drabužių, paslaugų, apie kokias anksčiau nė nesvajojome, išnyko eilės ir deficitas. Privatizavimas, kad ir koks jis būtų nešvarus, ne toks, vis dėlto iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą. Nuosavybė tapo privati ir patyrėme, ką tai reiškia turėti savo. Sugriovus sovietines struktūras radosi erdvės, kurią žmonės užpildė savo veikla. Pamenate blokadą ir garsiąją Kazimieros Prunskienės frazę – gelbėkitės, kaip kas galite? Ir žmonės gelbėjosi. Kol valdžios pykosi, rinka padėjo žmonėms apsirūpinti tuo, ko reikėjo jų kasdieniam gyvenimui.
Kaip ir visi pradedantieji, buvome ir negrabūs, ir nemokšiški, ir nelabai dori, naudodamiesi atsivėrusiomis galimybėmis. Daug klaidų, pvz., bankų srityje, buvo padaryta ir iš nežinojimo, bankų veiklos bei apskaitos neišmanymo. Pamokos buvo karčios ir skausmingos: 1995 m. ištiko bankų krizė, žmonės prarado santaupas, įmonės – lėšas sąskaitose. Tačiau tuo metu vyravo laisvosios rinkos troškimas ir nuoširdus noras ją pažinti.
Savo ruožtu mes institute turėjome užduotį – įžvelgti naujos sistemos vidinę logiką, dėsningumus ir kurti jos pamatus, teisinę bazę. Ir vėl reikia pripažinti, kad būta ir rezistencijos, ir laisvosios rinkos priešų, ypač iš buvusios nomenklatūros, tačiau žmonės, ir tai svarbiausia, buvo už laisvąją rinką. Būtent tuo laikotarpiu įgyvendinta bene reikšmingiausia laisvarinkiška reforma, litą susiejant su tvirtesne valiuta, tuomet – JAV doleriu. Idėja panaikinti pelno mokestį pelnė valdžios supratimą, ir kaip pirmas žingsnis visas reinvestuotas pelnas buvo apmokestintas 10 proc., o netrukus ir 0 proc. tarifu. Visa tai sudarė pagrindą neregėtam pramonės pakilimui.
Daugiausiai laisvosios rinkos turėjome tada, kai ją itin branginome ir kai į nugarą dar dvelkė sovietinis šaltis. Tačiau visiškai laisvos rinkos neturėjome niekada. Jos nėra ir niekur pasaulyje, niekada nebuvo ir istorijoje. Ne todėl, kad tai utopinė sistema, kuri negali būti gyvybinga, bet todėl, kad žmonėms dažnai pritrūksta kantrybės sulaukti, kol rinka išspręs jų problemas. Žmonės suteikia teisę įstatymų leidėjams “greitai ir neatidėliotinai” padaryti tai, ko rinkoje reikėtų palaukti, o gal apskritai nebūtų. Nebūtų, nes savo pasirinkimu nesutinkame mokėti kainos už tai. Kai valdžia įsikiša – rezultatus pamatome greitai, tačiau netrukus pradeda dygti ir disproporcijos, kurios vėl šaukiasi neatidėliotino valdžios įsikišimo.
Laisvoji rinka yra labai gerai ištyrinėta socialinė sistema. Iškilūs mąstytojai nuo XIV a. vėlyvųjų scholastų, XVIII a. Adamo Smitho, XX a. Karlo Mengerio, Ludwigo von Miseso, Friedricho Augusto Hayeko iki šių laikų pateikė atsakymus, kaip, perfrazuojant F.A.Hayeką, geriausiai panaudoti išteklius, apie kuriuos išskaidytai žino atskiri visuomenės nariai, ir panaudoti tiems poreikiams tenkinti, kurių santykinę svarbą taip pat žino tik šie atskiri individai. Joks visa apimantis protas, jokia organizacija ar išmaniausia technika negali koordinuoti žmonių veiksmų taip, kaip be pastangų tai padaro rinka.
Šis spontaninis žmonių veiklos susiorganizavimas, kylantis iš natūralaus žmogaus siekio išlikti, rūpintis savimi ir palikuonimis, tačiau kartu siejantis mus tarnystės ryšiais, gali gimti tik žmonėms veikiant kartu. Rinkos dėsniai nėra žmogaus sugalvoti, žmonės pastebėjo, kad jie yra ir kaip neįtikėtinai genialiai jie geba koordinuoti bendrą visų būtį. Rinka mus sieja, ne skiria.
Mūsų gyvenimo tikrovė yra reguliuojama, suvaržyta, pusiau komandinė rinka, skiriasi tik reguliavimo mastai. Nepriklausomybės pradžioje didžioji intervencija vyko tik per mokesčius ir nuvertinamus pinigus, o ilgainiui valstybės kišimasis sparčiai didėjo. Buvo sukurta valstybinė socialinio draudimo, sveikatos, šalpos sistema, viena po kitos kuriamos verslą kontroliuojančios institucijos ir instrukcijų tomai joms įgalinti.
Išskirtinis intervencijų į rinką proveržis siejasi su stojimu į ES. Dalį laisvės konkuruoti sunaikinome adaptuodami konkurencijos teisę. Tiesa, gavome laisvą prekybą ES viduje, nors kai prireikė atitikti valdžios iškeltus kokybės standartus, supratome, kad šioji laisvė yra tik dalinė. Ekonominę laisvę gavome staiga, šioji laisvė iš žmonių atimama po truputį. Šiandien jau eiliniam kasdienio gyvenimo veiksmui reikia kokios nors institucijos leidimo – norint atsijungti nuo centrinio šildymo, pasikabinti kavinės iškabą, remontuoti būstą, pasodinti medį ar jį nupjauti ir t.t. Tad jūs, apsidairę savo gyvenime, sau atsakykite, ar turime valdžios nesuvaržytą laisvąją rinką, ar jos nėra. Ir ar paprastam žmogui naudinga, kad jos nėra?
Tad jei kas ir nuodija žmonių gyvenimą, tai būtent šis diktatų kokteilis. Tikrai pats laikas priminti, kad Tikime Laisve. Tikėkime, ja, verta, nes “laisvė yra tvarkos motina, o ne dukra”.