vadyb5

ŠiMC direktorius V.Buivydavičius tolesnę plėtrą supranta ne kaip klasių atidarymą, o kaip individualesnį jau besimokančių mokinių ugdymą ir lavinimą

Šiuolaikinės mokyklos centro direktorius Vytis Buivydavičius ir švietimo srityje sugeba sėkmingai taikyti vadybos principus. Rezultatas – net giliausios krizės metais plėtrai sukaupti pusė milijono litų.

Šį kartą apie sėkmingą verslą pasakojančios “Veido” rubrikos svečias – neįprastas pašnekovas, privačios mokyklos modeliu veikiančios viešosios įstaigos Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) direktorius Vytis Buivydavičius.

Žinoma, nesitikėjome, kad nedidelės mokyklos buhalterijos knygose pamatysime milijoninį pelną ar išgirsime unikalaus produkto sukūrimo istoriją. Tačiau mokyklos vadovas pasirodė tinkamas pavyzdys verslo skilčiai kaip žmogus, sugebėjęs nuo nulio sukurti tokią mokyklą, į kurią vaikai užrašomi vos gimę. “Aiški vizija ir tikėjimas tuo, ką darai – bet kuriai sėkmingai veiklai, ne tik verslui, būtini pamatai”, – pabrėžia jis. Šio vadovo vizija – savimi pasitikintys mokiniai, savo mokomo dalyko prasme tikintys mokytojai ir bendradarbiauti nusiteikę tėvai. Ir, pasirodo, toks idealistinis mokyklos modelis gali ne tik egzistuoti, bet ir būti pelningas – 2009 m. ŠiMC baigė skaičiuodamas sukauptą beveik pusės milijono litų rezervą.

Svarbiausia ne žinios, o smalsumas

Vilniuje sklando legendos apie tai, kad į pirmąją ŠiMC klasę patekti padeda tik stebuklas – pirmokų sąrašai pripildomi ir perpildomi dar likus keleriems metams iki pirmosios jų mokslo dienos. V.Buivydavičius patvirtina, kad pradinukų pas juos veržiasi kelis kartus daugiau nei telpa, todėl ir priimami tik pirmieji užsirašiusieji, taip pat mokyklą jau lankančių vaikų broliai ir seserys. Pilnos ir vyresniųjų klasės. Akivaizdu, kad daug tėvų žavisi šios mokyklos propaguojama idėja, jog svarbiausia patenkinti – o dažnai ir pabudinti – vaiko smalsumą, ugdyti kūrybingumą, kritinį mąstymą. Žinios čia – svarbu, bet ne svarbiausia.

“Paklauskite, kiek tėvų iš mokyklos grįžusio vaiko paklausia “ko išmokai?”. Dažniausiai klausia “kiek gavai?”. Ir mokykla, ir patys tėvai užsisukę žinių kaupimo rate”, – sako kitaip šiuos dalykus vertinantis ir kitokią mokyklą kuriantis direktorius.

“Mes galime viską!” – taip vienu sakiniu ir mokiniams, ir mokytojams diegiamą tikėjimą bei suvokimą, kad “galime viską” nereiškia “viskas galima”, apibūdina mokyklos vadovas. Pedagogų, kuriančių savo autoritetą klasėje, nebijančių kritiškai mąstančių mokinių, – ne minios, todėl kai kurie čia dirbantys mokytojai baigę visai ne pedagogikos mokslus. Vienas pavyzdys: geografijos mokytoju dirba dailininkas, jau pirmąją savo pamoką padėjęs į stalčių vadovėlį ir išsivedęs vaikus prie Neries matuoti srovės greičio ir iki šiol nuolat tęsiantis natūralių čia pat vykstančių reiškinių pažinimą. “Geriausiems mokytojams vadovėliai nereikalingi – viską, kas juose naudinga, jie susideda į galvas, o dėstomus dalykus papildo ir praplečia”, – įsitikinęs V.Buivydavičius.

Jis pats kadaise baigė Lietuvos konservatoriją, vėliau dirbo jos fakulteto dekanu, parengė per šimtą fortepijono specialistų. 1989 m. iš privačios viešnagės JAV pašnekovas parsivežė ramybės neduodančią bacilą: paversti svajones planu, o planą – tikrove. Iš pradžių jo idėjos apsistojo Muzikos švietimo centre įsteigtoje vaikų meninėje studijoje “Gama”, 1993 m. virtusioje pradine mokykla ir per dvylika metų išsiauginusioje pirmąją abiturientų laidą. Dabar ŠiMC mokosi 392 vaikai, dirba 40 mokytojų.

“Mums pavyko todėl, kad viską pagal save darėme nuo pat pradžių, auginomės ir vaikus, ir mokytojus, plėtėmės natūraliai ir pamažu. Jokioje jau veikiančioje mokykloje to padaryti nebūtų pavykę – žmonių įpročiai visagaliai”, – mano direktorius.
Iš pradžių būta nesusipratimų ir su mokinių tėvais, ir su mokytojais. Tėvai čia moka už mokslą, todėl kai kurie jų buvo linkę diktuoti savo taisykles, reikalauti išimčių savo atžaloms: “Tačiau susitarėmė, kad čia to nebus”. Kai kuriems mokytojams per sunki pasirodė užduotis mokiniams ne nurodinėti, o su jais diskutuoti. “Dabar jau pas mus beldžiasi tie, kuriems suprantama ir artima mūsų filosofija”, – konstatuoja pašnekovas.

Nuolat kaupiamas rezervas

ŠiMC yra viešoji įstaiga, valdoma trijų dalininkų – V.Buivydavičiaus, direktoriaus pavaduotojo Arūno Dikčiaus ir Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).

“Mano idėjos kartais balansuoja ties avantiūros riba, o Arūnas moka būti puikiu “blaivintoju”. Mūsų bendrų pastangų balansas – pavykę projektai”, – savo mokyklos sėkmės formulę atskleidžia direktorius.

Patys nebijoję priimti sprendimų, klysti ir mokytis iš savo klaidų, mokyklos vadovai to paties linki ir savo mokiniams, ir mokytojams. “Vaikas turi išmokti pasirinkti, nebijodamas suklysti ir būti už tai nubaustas. Tik svarbuk, kad sugebėtų analizuoti savo klaidas, mokėtų jas taisyti”, – įsitikinęs direktorius.

Už tokias ne tik dalykines, bet ir gyvenimiškas savo atžalų pamokas ŠiMC tėvai per metus moka 4860 Lt. Iš tėvų mokykla susirenka 48 proc. savo metinio biudžeto, likę 52 proc. – kiekvieną vaiką lydintis mokinio krepšelis.
Dar svarbu paminėti, kad neįprasto mokytojų požiūrio į mokymą reikalaujanti ugdymo įstaiga jiems už tai siūlo gana solidų darbo užmokestį, kuris kur kas didesnis nei vidutinė pedagogų alga Lietuvoje: daug dirbantis, auklėjamąją klasę turintis, papildomus projektus įgyvendinantis mokytojas, atskaičius mokesčius, čia gauna iki 3 tūkst. Lt. Kai kurie mokytojai dirba tik valandinį darbą – už tokį jiems mokamas 25 Lt akademinės valandos mokestis. Paties direktoriaus alga tiesiogiai priklauso nuo darbo krūvio ir atsakomybės masto – mokykloje daugėjant klasių, didėjo ir vadovo atlyginimas.

Nepaisant tokio susiejimo, V.Buivydavičius neplanuoja didinti mokinių skaičiaus. “Dabar jų skaičius – optimalus. Norisi žinoti visų vaikų vardus, pažinti juos gatvėje”, – sako jis.

Tačiau kaupiamas pinigų rezervas leidžia svajoti apie kitokią plėtrą. Svarstoma apie daug individualesnį kiekvieno mokinio mokymą, ugdymo programą, šeimos ir mokyklos sutarimu, parenkant pagal vaiko poreikius bei gebėjimus – tam reikėtų daugiau galinčių tai daryti žmonių. Be to, mokyklos steigėjai nori grįžti prie to, nuo ko viską ir pradėjo ir kas šiek tiek pasimetė intensyvios plėtros verpetuose – kūrybinių menų dirbtuvių mokiniams.

“Rezervas mums yra vienintelis būdas gerinti mokymosi aplinką – klases, jų įrangą, poilsio bazę. Iš viso per beveik dešimt metų į valstybei priklausantį pastatą, kuriuo naudojamės panaudos pagrindais, investavome per 4 mln. Lt, sukauptų iš tėvų mokamo mokesčio”, – paaiškina mokyklos vadovas.