"Veido" archyvas

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorių Gediminą Urboną, kuris prieš aštuonerius metus kartu su kitais TV projekto “Robinzonai” dalyviais jėgas ir ištvermę ryžosi išbandyti Malaizijos džiunglėse, daugelis iki šiol prisimena kaip “robinzoną”. Per tuos metus neišblėso ir 49-erių metų vyro aistra keliauti bei aktyviai pramogauti.

Susitikti pasišnekėti apie atostogas ir atsakingą darbą mokykloje Gediminas atskrieja motociklu. Prisipažįsta, kad savo plieninį žirgą jis kasdien balnoja nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Sako, motociklą vairuoti daug smagiau negu automobilį. Be to, kur kas greičiau galima pasiekti tikslą.  “Žmona bara, kad važinėju pavojingai, bet aš sakau, kad dinamiškai”, – nusijuokia Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius, kuris net patyręs rimtą kojos traumą neilgai iškentė be motociklo.

Pusę metų jis šokavo su ramentais, o praėjus vos trims dienoms po to, kai jau nereikėjo ramsčiuotis, sėdo ant savo plieninio žirgo. “Žmona juokiasi, kad čia ne liga, o diagnozė, – kvatoja Gediminas. – Trijų chirurgų išvada – kad ateityje man reikės dirbtinio klubo sąnario. Bet aš manau, kad esu stiprus ir anapus iškeliausiu su savo nuosavais kaulais”.

Pajūriu pėstute – iki Rusijos pasienio

Gediminas apgailestauja, kad negalės išbandyti skrydžio su parašiutu ar kitų pramogų, kur yra rizika kristi ir susižeisti, tačiau ilgų žygių pėsčiomis bei kitų ekstremalių nuotykių neatsisako. “Šią vasarą, kai su šeima atostogavome Kretoje, įveikiau vieną ilgiausių Europoje Samarijos tarpeklį. Norėjau save išbandyti po traumos, patikrinti, kaip organizmas reaguoja į sudėtingesnes sąlygas. Mat rudeniui jau suplanuotas rimtas žygis toli ir aukštai, susijęs su kalnų turizmu”, – planais dalijasi jaunatviškai atrodantis vyras ir dar prasitaria, kad kai nudirbs namų ūkio darbus – baigs dažyti namo langus ir tvorą, leisis vienas į žygį pėstute pajūriu. “Planuoju įveikti 99 km nuo Lietuvos ir Latvijos iki Lietuvos ir Rusijos sienos. Ar čia ekstremalu? Žinoma, kad ne”, – šypteli istorijos mokytojas, kuris į tokius žygius dažnai traukia ir su mokiniais. Sako, pėsčiomis yra išvaikščiojęs visą Lietuvą.

Vienas lengviausių jo sudarytų maršrutų – kulniuoti palei Kauno marias, įveikti aukštus skardžius, brautis pro brūzgynus, nuo Kauno hidroelektrinės pro Pažaislio vienuolyną iki Rumšiškių. O mėgstamiausias – 70 km atkarpa nuo Vilniaus iki Kernavės palei Nerį. “Keliaudamas su mokiniais stengiuosi, kad jie gautų netik fizinį krūvį, bet ir istorijos žinių. Moksleiviai visai kitaip priima informaciją, kai, pavyzdžiui, patys atirkluoja Merkiu. Tada net neraginami užbėga ir į piliakalnius”, – džiaugiasi pedagogas.

Pirmoji kelionė – iš Sibiro namo

“Labai mėgstu keliauti. Gal dėl to, kad pats esu istorija… Gimiau tremtinių šeimoje Sibire. Tikriausiai pirma rimta kelionė, kol grįžom į Lietuvą, kai man buvo penkeri, užsifiksavo pasąmonėje, todėl visą gyvenimą keliauju”, – svarsto Gediminas.

Jis prisimena, kad būdamas šešerių pyplys su triratuku pagrindiniu keliu, jungiančiu Panevėžį ir Šiaulius, apvažiavo visą Radviliškį, kuriame grįžusi iš Sibiro įsikūrė jo šeima. Juokiasi, kad suradusi jaunąjį keliauninką mama gėrė įkrėtė į kailį, bet noro keliauti neišmušė.

"Veido" archyvas

Ilsėdamasis Tenerifėje, Gediminas paplūdimyje negulėjo

“Esu išmaišęs beveik visą Europą. Su kolegomis esame vieninteliai lietuviai, po kurių valtimi pranėrė didžiausias pasaulyje žinduolis – mėlynasis banginis. Turime net tą patvirtinančius pažymėjimus. Jausmas neapsakomas, kai tiesiai po tavimi toks vagonas praeina, – įspūdžiais dalijasi mokyklos direktorius. – Mokykloje su kolegomis rengiame europinius projektus. Švietimo plėtotės fondas skiria pinigų kelionei, viešbučiams, tad asmeninių lėšų išleidžiu nedaug. Juk iš pedagogo atlyginimo daug nepakeliausi…”

Gediminas džiaugiasi, kad taip ne tik pamato pasaulio, bet ir susipažįsta su įvairiomis ugdymo sistemomis, užsienio kolegų darbu, mat lankosi mokyklose, stebi pamokos.

Bendravimo su mokiniais paslaptys

Beveik dvidešimt metų Vilniaus Naujininkų vidurinei mokyklai vadovaujantis vyras sako jau aštuntoje klasėje nusprendęs rinktis istorijos mokytojo kelią. Tiesa, jis dar svajojo apie jūrininko profesiją, bet nuo plaukiojimo atkalbėjo mama. “Nė kiek nesigailiu. Esu savo vietoje. Buvau sulaukęs pasiūlymų sukti į verslą, bet pamaniau, kodėl turėčiau mesti mokytojo darbą, kuris man labai patinka. Be to, penkerius metus studijavau. Tais laikais, kai prasidėjo prekyba Gariūnuose, ateidavo buvę moksleiviai, paplodavo per petį ir klausdavo: “Tai kiek, direktoriau, uždirbate?” Bet man užtenka… Mane skaudina tik pareiškimai, kad mokyklose lieka nevykėliai. Aš vien tik iš savo kolektyvo galėčiau išvardyti dešimtis žmonių, kurie yra gabūs, protingi, atsidavę savo darbui. Šiemet viena pedagogė paskelbta Metų mokytoja”, – didžiuojasi savo profesija ir suburtu kolektyvu mokyklos vadovas.

O bendraudamas su mokiniais Gediminas pasitelkia laisvą improvizaciją ir kūrybą. Sako, kad visada stengiasi būti savimi, neapgaudinėti, nemeluoti. “Kai blefuoji, vaikai iškart supranta, o kai esi nuoširdus, atitinkamai ir bendrauja.

Aš nesiperšu į draugus. Kartais net primenu, kad esu mokytojas ir direktorius. Bet tai nereiškia, kad negaliu nusikeikti ar kaip nors jų pavadinti. Mėgstamiausias žodis – tugrikas (Mongolijos piniginis vienetas). Tai tarsi žeminantis dalykas, reiškiantis, kad nieko nesugebi. Bet labai svarbu neištraukti žodžių iš konteksto, pasakyti su šypsena”, – bendravimo su vaikais paslaptimis dalijasi istorikas.

Du direktoriai po vienu stogu

Profesija Gediminui ne tik padeda realizuoti save, bet ir suvedė su gyvenimo moterimi Tatjana – Vilniaus Žaliakalnio darželio-mokyklos direktore. Pedagogų pora susituokusi jau 27 metus. O susipažino jie pionierių stovykloje, kur abu atliko pedagoginę praktiką. “Keletą metų susitikinėjome stoties rajone. Kadangi aš studijavau Vilniuje, o ji – Šiauliuose, tai vis pasitikdavau ir išlydėdavau”, – nusijuokia Gediminas ir priduria, kad dviejų direktorių šeimoje nė vienas nedirektoriauja.

“Darbinių reikalų stengiamės namo neparsinešti. Esminius sprendimus priimame kartu. Kartais nusileidžia ji, kartais aš. Žinoma, konfliktų būna, bet svarbiausia mokėti susitarti ir turėti atsakomybės jausmą. Ne tiek daug su metais lieka: šeima, darbas, sveikata ir tėvynė. Tai esminės vertybės, apie kurias sukasi gyvenimas. Ar reikia pakeisti dešimt moterų, kad galėtum gyventi visavertį gyvenimą? Tikrai nebūtina”, – įsitikinęs dviejų dukterų, 25-erių Dianos ir 9-erių Emilijos, tėtis, besidžiaugiantis jau ir anūkės krykštavimu.

Brandi tėvystė – kitokia

“Jaunėlę pasidovanojome keturiasdešimtmečio proga. Kaifas… O anūkė – šventas reikalas, – nusijuokia Gediminas. – Labai myliu ir mylėjau vyresnėlę, bet kai ji gimė, taip nesimėgavau tėvyste. Grįždavau iš darbo, ir iškart į vonią skalbti vystyklų. Krumpliai net kruvini būdavo nuo trynimo”.

Pavasarį penkiasdešimtmetį švęsiantis vyras negaili švelnių žodžių dukroms, žmonai, anūkei, kurią gali matyti kiekvieną dieną, nes visi gyvena viename name, tačiau prisipažįsta, kad yra griežtas. Jis įsitikinęs, kad vaikai privalo žinoti savo pareigas namie ir mokytis, o visas kitas laikas – tai erdvė jų fantazijai ir laisvei. “Kaip studijų metais, gali studentauti ir studijuoti, bet visiems bus dvi sesijos. Taip ir gyvenime. Tik čia nuolat laikome egzaminus”, – sako pedagogas ir nebijo prisipažinti, kad vyresnėlę kartą yra net išpėręs.

“Kaip tikras pedagogas auklėjau, auklėjau, bet pasibaigė visos metodikos, ir liko tik diržas iš kelnių… Mušimas – netinkamas auklėjimo metodas, bet tokią nuodėmę vieną kartą esu padaręs. Man iki šiol dėl to nesmagu, kad jaunai merginai išpėriau kailį”, – neslepia Gediminas.

Per gimdymą liudininkai nereikalingi

Vyras prasitaria, kad jų šeimoje būtų krykštavę ir daugiau vaikų, bet net trys berniukai dėl genetinių problemų neišgyveno. Todėl ir susidarė toks neplanuotas didelis amžiaus skirtumas tarp dukterų.

Dar vienam nėštumui pora nusprendė ryžtis tik tuomet, kai gydytojai patikino, kad jie laukiasi mergaitės. Ir ačiū Dievui, viskas ėjosi sklandžiai, tik paskutinę minutę kilo problemų, todėl reikėjo daryti cezario pjūvio operaciją.  Dėl to Gediminas negalėjo dalyvauti gimdyme, nors per daug ir nesiveržė. “Kraujo nebijau, tikrai nenualpčiau, bet būčiau ėjęs tik todėl, kad žmonai būtų reikėję palaikymo. Aš manau, kad gimimas labai subtilus, asmeniškas dalykas, ir liudininkai nereikalingi. Tad vyras turėtų dalyvauti tik tuomet, jei prašo antroji pusė”, – įsitikinęs pedagogas, kuris ir namie, ir darbe yra apsuptas moterų.