Rusijai žvanginant ginklais aktyvių Lietuvos piliečių laikysena  nepasižymi didele įvairove. Tarp tų, kurie turi nuomonę, be abejo, labiausiai pastebimi aršūs karo ir taikos šalininkai.

Klasifikacija – kitaip pavadintas etikečių klijavimas – dalykas atsakingas, tačiau publicistikos ir socialinės psichologijos tikslai ne visuomet sutampa. Todėl kvailio sąvoka, nors ją moksliškai sunku apibrėžti, vis dėlto įtaigiai perteikia tam tikrų dalykų esmę.

Politikai kalba liaudžiai, ieško atramos ne tuščioje vietoje. Kvailiai pacifistai ir kvailiai militaristai – galbūt parankiausios klausytojų kategorijos: mat vienus ir kitus lengva hipnotizuoti. Pacifistai greitai pravirksta, militaristai lengvai užsiplieskia neapykanta. Abiejų rūšių kvailius būtų galima ignoruoti, jeigu šiuolaikinis karas nebūtų ypatingas – ypač šalyse, kurios senokai kariavo.

Dabartinės karybos keistumus apibūdino, beje, vienas Ukrainos karo žurnalistas: generolai yra viešųjų ryšių įkaitai. Tęsiu jo mintį: bent jau karą Ukrainoje kai kas suvokia kaip sporto varžybas, kuriose kiekvienas taktinis judesys kelia didžiules emocijas, tačiau strateginiai dalykai nerūpi, nes tai nuobodu, o ir televizorių norisi išjungti, kada pasibaigia vaizduotę dirginantys siužetai. Politikai, kurie vadovauja kariškiams, orientuojasi būtent į neramiausią liaudies dalį, todėl kariai pasiunčiami į mūšį, nes tikimasi sukrečiančių vaizdelių.

Rusijos lėktuvams praskrendant vis dažniau ir arčiau Lietuvos sienų, tuo pat metu mūsų kariuomenei pereinant prie didesnės kovinės parengties, nedidelis NATO karių kontingentas šalyje atrodo esąs taikos garantas. Tarptautinių pajėgų dislokavimas Lietuvoje – įspūdingas siužetas, tačiau galime būti ramūs tiek, kiek galingiausios NATO valstybės JAV kariniai bei politiniai vadovai nėra kvailių įkaitai.

Rusijos agresijai prieš Ukrainą tapus akivaizdžiai, – kada kovą „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, – kvailius militaristus nuvylė tai, kad pusiasalis atiduotas beveik be šūvių. Karybos požiūriu – taktinis pralaimėjimas, žiniasklaidai ir politikams – bekraujai siužetai. O strategiškai šis dar nesibaigusio karo epizodas buvo dingstis įvesti Rusijai sankcijas, pastūmėti ją savęs izoliavimo link, taigi – žingsnis pergalės link. Kada Vladimiro Putino nebeliks Kremliuje – Krymas bus viena iš priežasčių.

Kvailiams pacifistams, kuriems kiekvienas mūsų kariuomenės ir NATO sąjungininkų krustelėjimas šalyje atrodo esąs karo kurstymas, vertėtų suprasti, kad nei JAV, nei ES, kuri tėra politiškai padrikas valstybių spiečius, kol kas nenori karo su Rusija. Kvailių militaristų niekinamas teiginys, kad konfliktas Rytų Ukrainoje negali būti išspręstas karu, – vis dar esminė JAV ir ES nuostata.

Yra manančių, kad NATO ryžtas apginti Baltijos šalis, Aljanso karių buvimas Lietuvoje – tai nuo Antrojo pasaulinio karo nesumokėtos skolos grąžinimas. Beje, vis dar menkas užmokestis, nes gal Jungtinės Valstijos tada galėjo kariauti su Sovietų Sąjunga ir išvaduoti Lietuvą?

Besijaučiantiems JAV moraliniais kreditoriais derėtų pafantazuoti ir sudėlioti to nekariauto karo scenarijų. Įsivaizduojant košmarus – Vilniaus griuvėsius, reikėtų paklausti savęs, kuriai valstybei pagal taikos sutartį, pasirašytą po menamo karo, priklausytų radioaktyvi mūsų sostinė. Priklausymas Lietuvai – irgi menamas dalykas, kaip ir neįvykusiame kare dalyvavusios šalys, tarp jų Lenkija.