Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad įstatymus rengti pirmenybė teikiama advokatų kontoroms, o mokslininkų potencialu kažkodėl naudojamasi nepakankamai. Pasitaiko net kuriozinių atvejų: iki šių metų kovo galiojo Vyriausybės teisinių paslaugų teikimo sutartis su Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetais, tačiau jų atstovai į premjero sudarytas darbo grupes dažnai net nebuvo įtraukti. Valstybės kontrolė po tyrimo priėjo prie išvados, kad darbo grupės pačios teisės aktų net nerengia, o projektai dažnai tiesiog perkami iš advokatų kontorų.

Skaidrumo teisėkūrai neprideda ir tai, kad įstatymais nereglamentuojama, ką galima samdytis įstatymų projektams rengti, kaip apmokama už šį darbą, nenumatyta ir jokia atsakomybė už darbo kokybę. Tikrieji įstatymo rengėjai net slepiami. Štai pernai parengtame Paslaugų įstatymo projekto aiškinamajame rašte neminima, nei kas siūlė projektą, nei kas jį rengė, o valstybės auditoriai išsiaiškino, kad iš tikrųjų pirminį projektą rengė advokatų kontora, kurios paslaugas pirko Ūkio ministerija.

Toks teisėkūros įslaptinimas palankus korupcijai. Vakarų valstybėse, kaip pabrėžia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, lobistinė veikla deklaruojama oficialiai.

“Įstatymų leidyba be galo svarbi demokratinio valdymo dalis, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sprendimai priimami pagal neaiškius kriterijus. Vis dar nėra plačiai taikoma išlaidų ir naudos analizė, įstatymų projektai valstybės įstaigų tinklalapiuose skelbiami vėliau, nei turėtų būti, jei tikrai būtų norima įtraukti į jų svarstymą piliečius”, – vardija “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas.

Jis stebisi, kad nėra aiškinama, kodėl į darbo grupes ar pasitarimus kviečiamas vienos ar kitos nevyriausybinės organizacijos atstovas, juolab ir nemažai šių organizacijų vengia viešai skelbti informaciją apie savo veiklą ir finansavimo šaltinius, o tai neleidžia sudaryti vaizdo, kam iš tikrųjų tie žmonės atstovauja.

Teisingumo ministras R.Šimašius pritaria, kad geram įstatymui parengti reikia stengtis pritraukti kuo daugiau intelektinių išteklių, tačiau sistema turi būti ir skaidresnė, ir lankstesnė. “Žinoma, interesų susikirtimas galimas ir turi būti priemonių jam išvengti: turėtų būti taikomi tokie mechanizmai, kurie uždarytų kelius interesų konfliktui, bet ne vienai ar kitai grupei dalyvauti rengiant įstatymus”, – įsitikinęs R.Šimašius, primindamas, kad buvo ir tokių pavyzdžių, kai valstybės tarnautojai, rengę tam tikrus teisės aktus, po to gana masiškai išėjo dirbti į tais įstatymais reglamentuojamą sritį. Jo įsitikinimu, politinė atsakomybė turi tekti tiems, kurie samdo asmenis teisės aktams rengti. Ir, žinoma, tiems, kurie už juos balsuoja.