"Veido" archyvas

Taikos neva siekiančios NATO šalys prabilo apie Libijos sukilėlių apginklavimą, o strategai braižo naujas Libijos objektų atakas

Vakarai dedasi Libijos sukilėlių draugais, tačiau ketina juos aprūpinti ginklais. Tuo tarpu nemenka dalis pasaulio lyderių demonstruoja palankumą M.Gaddafi.

Kovo pabaigoje NATO sąjungininkės susitarė panaudoti oro ir jūrų pajėgas, kad užtikrintų ginklų embargą Libijai. Pagal Jungtinių Tautų 1970-ąją rezoliuciją, embargas taikomas visai šaliai, be jokių išlygų.

Tačiau praėjusią savaitę JAV ir Didžioji Britanija prabilo apie tai, neva vargšai sukilėliai, kovojantys su puikiai ginkluotomis Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi pajėgomis, neturi jokio pranašumo ir esą jiems reikia padėti.

Padėti juos apginkluojant. Kitaip tariant, šalys, kurios vadovauja ginklų embargo užtikrinimui, ketina pačios šį embargą pažeisti.

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas praėjusią savaitę paaiškino, kad jokio pažeidimo čia nesą. Juk kita, 1973-ioji, JT rezoliucija numato, kad būtina pasirūpinti civilių Libijos gyventojų saugumu. Tad jei tam reikalingi ginklai, kodėl gi ne? Beje, Didžiosios Britanijos opozicija spaudžia premjerą sutikti ir su tuo, kad kovotojams Libijoje būtų skirta pinigų ir leista naudotis šalies gaunamu pelnu iš prekybos nafta – vėlgi tam, kad šie galėtų nusipirkti ginklų, jei nepakaks tų, kuriuos gaus kaip labdarą.

Tą patį kalba ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. “Tai, kad Jungtinių Tautų rezoliucija dėl ginklų embargo neleidžia ginklų tiekti absoliučiai niekam Libijoje – tik mūsų pačių interpretacija. Nieko nelegalaus tame nėra”, – aiškina H.Clinton, nepaisydama analitikų perspėjimų, kad apginklavus sukilėlius, jokia taika Libijoje nepakvips, o M.Gaddafi pajėgos nuo to nė kiek nesusilpnės, tik gali imti dar stipriau priešintis.

Tačiau viskas, ką viešai kalba tokie politikai kaip JAV valstybės sekretorė ar Didžiosios Britanijos premjeras – tik gražbyliavimai. Iš tiesų sprendimas jau priimtas, tik šiuo atveju apie jį garsiai nekalbama. Praėjusią savaitę pasklido žinia, esą JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė slaptą “potvarkį”. Tai specialus dokumentas, prezidento direktyva, kuria suteikiami tam tikri įgaliojimai veikti Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Kaip įprasta tokiais atvejais, Baltieji rūmai to nepatvirtino, tačiau analitikai neabejoja, kad šiuo potvarkiu B.Obama išsiuntė slaptuosius agentus į Libiją.
Kokia jų užduotis? Analitikų nuomone, jiems gali būti pavesta finansiškai arba ginklais remti sukilėlius, juos apmokyti karinių veiksmų, o gal net imtis jiems vadovauti kovojant su M.Gaddafi pajėgomis.

Tinklalapio “Amerikos balsas” analitikas Gary Thomas tikina, kad tokia direktyva gali būti numatyti net ir tokie veiksmai kaip propagandos skleidimas, manipuliavimas rinkėjais ar net perversmo organizavimas.

Beje, panašių potvarkių jau būta. 2009-aisiais B.Obama CŽV agentams suteikė veiklos laisvę kovojant su teroristais Jemene. Kaip ir reikėjo tikėtis, Baltrieji rūmai šio fakto taip pat nepatvirtino.

Kas nuvers M.Gaddafi?

Taigi panašu, kad su M.Gaddafi kovoja jau ne tik sukilėliai, bet ir Vakarų pajėgos, nors jau ne sykį pabrėžta, kad pastarųjų tikslas – Libijos civilių suagumas. Akivaizdu, kad ne tik.

Štai Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini patvirtino, kad Roma rūpinasi galimybe rasti M.Gaddafi prieglobstį, kad šis, jei tik nuspręstų kapituliuoti, turėtų kur sprukti. To Vakarai labai norėtų: visiškai be jokio vargo būtų išspręstos visos problemos ir sutaupyti milijardai. Nors M.Gaddafi, viena vertus, per kelis mėnesius tapo “persona non grata”, kita vertus, Vakarų šalys tik ir laukia, kol jis nuspręs dingti iš Libijos.

D.Cameronas irgi mėgina užsiminti, kad Libijos diktatorius mielai laukiamas Didžiojoje Britanijoje. Jis pabrėžia, kad nors atsakingi už Libijos civilių mirtį asmenys privalo stoti prieš tarptautinį teismą, tai nereiškia, kad jiems neturi būti suteiktas prieglobstis.

Apie tai, kad Libijos diktatoriui būtų leista atvykti, yra užsiminusios ir JAV, ir Prancūzija, – jos ragina diktatorių pasielgti “drąsiai ir paklusti savo tautos valiai palikti šalį be tolesnio kraujo praliejimo”.

Libijos draugių – vis daugiau

Vis dėlto tikimybė, kad M.Gaddafi sugalvotų sprukti (jei iš viso tai sugalvotų) į kurią nors NATO šalį – beveik nulinė. Juk jam draugiškų šalių apstu visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, Nikaragvos lyderis Danielis Ortega, Bolivijos vadovas Evo Moralesas ir net buvęs Kubos prezidentas Fidelis Castro išreiškė priešiškumą Vakarų operacijoms Libijoje ir vieningai galvoja, kad Vakarai siekia tik prieiti kuo arčiau prie Libijos naftos. Tai nereiškia, kad šios šalys palaiko M.Gaddafi režimą, bet nereiškia ir to, kad jį smerkia.

Apie tylią paramą Libijos diktatoriui galima spręsti ir iš to, kad balsuojant dėl neskraidymo zonos Libijoje, susilaikė Rusijos ir Kinijos lyderiai.

Kalbant apie Artimuosius Rytus, nėra visiškai aišku, kurios šalys yra draugiškiausios M.Gaddafi. Ir nors Arabų lyga, kuriai priklauso 22 valstybės (viena jų – pati Libija, tačiau nuo vasario jos narystė organizacijoje suspenduota), prašė Vakarų užtikrinti neskraidymo zoną Libijoje, tačiau Vakarų atakas griežtai pasmerkė. O ir neskraidymo zonos užtikrinimui pritarė ne absoliučiai visos Arabų lygos šalys. Tarkime, bet kokiems Vakarų veiksmams Libijoje nepritarė Sirija ir Alžyras.

Ypač nepalankus Vakarų šalių operacijų atžvilgiu yra ir Egiptas, net jei čia neseniai irgi įvyko revoliucija. Įdomi yra Irano šiitų ir Libano organizacijos “Hezbollah” pozicija. Jie, be jokios abejonės, yra priešiški Vakarams, o štai M.Gaddafi nepalaiko tik dėl vienos vienintelės priežasties. Žinoma, ne dėl to, kad jis diktatorius. Iraną ir organizaciją “Hezbollah” jis suerzino savo neapdairia taktika (t.y. žmonių skerdynėmis), nes tuo esą atrišo Vakarams rankas įsiveržti ten, “kur jiems nedera kelti kojos”.

“M.Gaddafi kaltas dėl to, kad grįžome į kolonizavimo laikus ir vakariečiai arabų pasaulyje pasijuto tarsi namie”, – aiškina Irano religiniai lyderiai.

Vis dėlto jų priekaištai gana švelnūs, o iš arabų šalių turbūt tik vienintelis Kataras, regis, nedvejodamas stotų į Vakarų pusę: šalies premjeras Hamadas bin Jasim al-Thani patikino, kad šalis net prisidėtų prie Vakarų operacijų.

Beje, mažai kalbama apie tai, kokia yra organizacijos “Al-Qaeda” reakcija į įvykius Libijoje. Juk ši teroristinė organizacija dažnai siejama su šiemet arabų šalyse vienas po kito vykstančiais perversmais, o Vakarai baiminasi, kad nuvertus diktatorius prie šalių vairo gali stoti būtent teroristų remiami politikai.

Įdomu tai, kad “Al-Qaeda” perversmų beveik nekomentuoja. Tačiau apie tai, kad jos įtaka šiuose procesuose yra nemenka, galima spręsti iš nuverstų lyderių keiksmų “Al-Qaedos” atžvilgiu.