Nors politinės permainos posovietinėje erdvėje ne kartą tituluotos skambiais ir įvairiaspalviais revoliucijų pavadinimais, realūs pokyčiai gali įvykti ne aikštėse ir gatvėse – tai daug ilgesnis ir sudėtingesnis procesas.

Tūkstantinės protestuotųjų minios Maidano aikštėje, šimtai neramumus malšinti pasirengusių policijos pareigūnų, akimis neaprėpiamas plevėsuojančių mėlynos ir geltonos spalvos Ukrainos vėliavų margumynas ir reguliariai nuvilnijantys provakarietiški šūkiai. Tai – ne šiandienos įvykių Kijeve ir kituose šalies miestuose aprašymas: kone identišką vaizdą viso pasaulio žiniasklaida fiksavo prieš beveik dešimtmetį, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija.
Tuomet viltasi, kad Oranžinė revoliucija daugeliui dešimtmečių pakeis Ukrainos raidą vakarietiška kryptimi, išgyvendins problemas ir sugrąžins valstybę į Europos šalių šeimą. Nepaisant lūkesčių, revoliucija nebuvo sėkminga: šiandien Ukraina vėl kaunasi dėl tų pačių tikslų, kuriuos neseniai jau lyg ir buvo pasiekusi.
Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad terminas “revoliucija”, žodynuose apibūdinamas kaip reiškiantis staigų, neretai prievartinį politinės valdžios nuvertimą sukeliant esminius visuomenės pakitimus, vartojamas neadekvačiai: būtent esminių pokyčių dėmuo dažniausiai nėra įgyvendinimas, nes tam reikalinga ne dar viena posovietinę erdvę drebinanti spalvotoji revoliucija, o kur kas didesni ir ilgiau trunkantys elito bei visuomenės pokyčiai.

Pilkieji revoliucijų kardinolai

Prieš dešimtmetį protestuojantys ukrainiečiai tikėjo Viktoru Juščenka – politiku, kuris nuo scenos kvietė minias priešintis suklastotiems rinkimams, į prezidento postą pasodinusiems “Rusijos agentą” Viktorą Janukovyčių. Po kelis mėnesius trukusios kovos įvyko pakartotiniai rinkimai, per kuriuos V.Juščenka, savo užnugaryje sutelkęs Vakarų valstybių paramą, įveikė konkurentą ir, atrodytų, negrįžtamai išstūmė jį iš valdžios elito.
Vis dėlto 2010 m. vaizdas jau buvo apsivertęs aukštyn kojomis: vidiniai Oranžinės revoliucijos architektų nesutarimai, peraugę į atvirą kovą bei teisinės valstybės principų ignoravimą, pasmerkė V.Juščenką pralaimėjimui rinkimuose, kuriuose jis tegavo vos 5 proc. balsų. V.Janukovyčius susigrąžino valdžią ir toliau naudojosi vakarietiškus metodus žadėjusios diegti valdžios neišspręstomis sisteminėmis problemomis: nepažabota korupcija (“Forbes” tyrimas atskleidė, kad devynias iš dešimties didžiausių valstybės dotacijų projektams gavo V.Janukovyčiaus partijos žmonės), teismų bejėgiškumu ir pilietinės visuomenės silpnumu. Kitaip tariant, idealai, vieniję Maidano minias, greitai subliūško, tačiau tai buvo praktiškai nulemta iš anksto.
“Oranžinė revoliucija ir dabartiniai įvykiai iš esmės panašūs tuo, kad tiek tada, tiek šiandien atrodo, jog vyksta “paprastų žmonių” paskatintos revoliucijos, – “Veidui” sakė politologas Marius Laurinavičius. – O iš tikrųjų šie procesai yra gerai suplanuoti ir diriguojami šešėlinių jėgų – paprastai tariant, turtingiausių oligarchų. Abiem atvejais vyko kova tarp elito grupių. Pavyzdžiui, esama situacija nepatenkinti oligarchai orkestruoja esamą padėtį.”
Vis dėlto tai anaiptol nenuvertina tūkstančių žmonių, šaltas žiemos dienas ir naktis leidžiančių aikštėje, besidalijančių laužo šiluma ir neatsisakančių politinių idealų siekimo. “Skirtumas tas, kad Oranžinės revoliucijos laikais masės buvo tiesiogiai kontroliuojamos politinių lyderių, kurie tuo metu atstovavo tiems šešėliniams organizatoriams, pirmiausia V.Juščenkos ir Julijos Tymošenko. Šiuo metu politiniai lyderiai masių nekontroliuoja: nei radikaliausių, nei taikiai nusiteikusių tūkstančių, kurie nusipelnė pagarbos, nes pagrįstai kelia savo reikalavimus ir tikisi permainų. Deja, bijau, kad jiems teks nusivilti”, – svarsto M.Laurinavičius.

Lyderių kaita neužtikrina sisteminių pokyčių

Ukrainiečių ryžto tai nesustabdo: gatvės mūšiai su policija tapo Kijevo kasdienybe, tačiau protestuotojams pavyko pasiekti ir politinių rezultatų, mat atsistatydino ukrainietiškai sunkiai kalbančio premjero Mykolos Azarovo vyriausybė. “Tai tik pradžia, sprendžiant šią krizę laukia dar ilgas kelias. Kitas žingsnis – politinė reforma – yra ypač svarbus, nes vietoj vienvaldystės turi būti sugrąžinta reali prezidentinė-parlamentinė valdžia”, – pabrėžia Ukrainos žurnalistė Lesia Vološko, kurią papildydamas politologas Miroslavas Marinovyčius vis dėlto konstatuoja, kad “bus daromos tik mažos nuolaidos, o valdžia ginama iki pat pabaigos”.
Pasak “Washington Post” rašančios istorikės Anne Applebaum, reikia atsisakyti tarp stebėtojų įsigalėjusio spalvotųjų revoliucijų mito, pagal kurį taikios demonstracijos, kartu su Vakarų politikų ir žiniasklaidos paskatinimu, turi nuversti oligarchines struktūras ir reformuoti valdžios elitą. “Istoriniai faktai rodo, kad taip nenutinka”, – nukerta apžvalgininkė.
Jai antrina ir M.Laurinavičius: “Sistema Ukrainoje iš principo nepasikeis. Nepaisant to, ar V.Janukovyčius pasitrauks dabar, ar tik 2015 metais, kai pasibaigus kadencijai nebeturės šansų laimėti rinkimų. Nepaisant to, kas perims valdžią, o tai nebūtinai bus opozicijos lyderiai, nes gali iškilti nauji vardai arba tokie asmenys, kaip šokolado magnatas Petro Porošenka, esminė politinė ir ekonominė sankloda staigiai neišsijudins. Ko gero, bus sustabdytas V.Janukovyčiaus bandymas paversti oligarchinę sanklodą “lukašenkine” – vienvaldžia prezidento valdžia. Bet nuo to nebus geriau: ar valdo oligarchai, ar vyrauja Aleksandro Lukašenkos modelis, paprastų žmonių gyvenime pokyčių iš esmės nebus.”
Tuo galima įsitikinti prisiminus Kirgizijoje praėjusį dešimtmetį įvykusią vadinamąją Tulpių revoliuciją. 2005 m. nuvertus šalį praktiškai nuo Sovietų Sąjungos žlugimo valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą, Kirgizija paskendo chaoso ir neramumų liūne. Nuo 2010-ųjų jie dar labiau paaštrėjo: prasidėjo etninis uzbekų ir kirgizų konfliktas, valdžių kaita vyksta kone kas kelis mėnesius, o naujasis prezidentas Almazbekas Atambajevas nerodo jokių ketinimų imtis radikalių reformų.