Autoritetų ir ryškių asmenybių, kurios būtų ne tik savo srities profesionalai, bet ir kelrodžiai visai visuomenei, dabar nematome nei verslo pasaulyje, nei politikoje, nei tarp kultūros ar Bažnyčios atstovų. Kodėl atsivėrė moralinių autoritetų tuštuma?

Prieš porą metų amžinybėn iškeliavus prezidentui, socialdemokratų mohikanui Algirdui Mykolui Brazauskui, Socialdemokartų partijoje iki šiol neatsirado nė vieno kolegos, kuris prilygtų jam savo charizma ir autoritetu. Sunku būtų išskirti ir kitos politinės jėgos atstovą, kuris dabar galėtų lygintis su A.M.Brazausku.
Nors visuomenės buvo vertinamas prieštaringai ir neretai kritiškai, dėl savo ūkiško požiūrio ir tvirtos nuomonės visais klausimais jis visada turėjo daugybę rėmėjų, dažnai būdavo populiariausių politikų reitingų viršūnėse. Be to, tai vienintelis Lietuvos politikas, po nepriklausomybės atkūrimo užėmęs visus tris aukščiausius valstybės postus.
Tuštumą, kurios dar ilgai niekas neužpildys, paliko ir pernai miręs Lietuvos pramonės patriarchas Bronislovas Lubys, sugebėjęs sukurti apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir daugiau kaip penkis tūkstančius darbuotojų turintį „Achemos“ koncerną, nuolat provokavęs politikus ir net varžęsis su energetikos strategais – jam ar valstybei greičiau pavyks pastatyti suskystintų dujų terminalą. Be to, B.Lubys buvo Lietuvos kultūros mecenatas, remdavęs klasikinės muzikos festivalius, bažnyčių restauravimą, vertingų knygų leidybą.
Kita išskirtinė asmenybė – poetas Justinas Marcinkevičius, ryškų pėdsaką palikęs ne tik lietuvių literatūroje, bet ir kaip tautos vedlys, moraliniu autoritetu tapęs aktyviai dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs J.Marcinkevičius į politiką nepasuko, tačiau visos visuomenės autoritetu išliko iki pat mirties, praėjusių metų vasario 16-osios.
Tokie bažnyčios atstovai, kaip Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincentas Sladkevičius, taip pat buvo ne tik krikščioniškų tiesų skleidėjai, bet ir visos tautos dvasios žadintojai, kurių gilios mintys daugeliui rodė kelią.
Legendinė asmenybė buvo ir aktorė Rūta Staliliūnaitė, kurią režisierius Jonas Vaitkus yra pavadinęs savo profesijos riteriu. Beje, R.Staliliūnaitė į Lietuvos teatro istoriją įėjo ne tik kaip išskirtinio meistriškumo aktorė, bet ir kaip menininkė plačiausia prasme, aktyviai dalyvaudavusi dar ir visuomeninėje veikloje.
Tokių autoritetų žmonės dabar pasigenda, jų laukia, tačiau ar šiandieniniai politikos, verslo, kultūros lyderiai pajėgūs tiek iškilti ir sustiprėti, kad taptų visos tautos vedliais?

Vietoj asmeninės charizmos – viešųjų ryšių akcijos

Tiek sociologai, tiek psichologai pabrėžia, kad autoritetai visuomenei būtini. Mat daugeliui žmonių sunku patiems susigaudyti sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, jiems reikalingi autoritetai, kaip vertybiniai orientyrai. O jeigu neatsiranda išskirtinių asmenybių, tikrųjų visuomenės vedlių, jų vietą užima dirbtiniai autoritetai, kurių įvaizdį dažnai formuoja viešųjų ryšių akcijos, žiniasklaida, o ne konkretūs nuveikti darbai ir asmenybės žavesys. Tai itin akivaizdu tampa prieš kiekvienus rinkimus.
Daugelis politikų, jei tik būtų išrinkti, žada lyg supermenai išvaduoti Lietuvą nuo visų negalavimų, tikina, kad jų pastangomis mes visi gyventume kaip rojuje. „Kurdami geradarių įvaizdį jie bando pretenduoti į autoritetus, tačiau mes iki šiol skęstame vis gilesniame politiniame chaose. Mat ne visi šie tariami mesijai yra pajėgūs būti autoritetais, kalbėti tiesą ir sąžiningai tesėti pažadus tarnaujant visuomenei“, – dėsto Vytauto Didžiojo universiteto sociologas Dainius Genys.
Mykolo Romerio universiteto docentas politologas Vytautas Dumbliauskas pastebi, kad dabartiniai politikai yra funkcionieriai. Nors tarp jų nemažai profesionalų, turinčių ir lyderio savybių, tačiau jie nėra ryškūs intelektualai ir neturi tokio svorio visuomenėje, kokiu išsiskyrė A.M.Brazauskas ar kokį turi Vytautas Landsbergis. „Dabar įvairiose srityse vyksta rutininis darbas, nes valstybėje nėra itin didelių sukrėtimų, kaip atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Įvykiai pareikalauja autoritetų, ir jie atsiranda“, – neabejoja V.Dumbliauskas.
Jo vertinimu, jeigu prieš daugiau nei dvidešimt metų mums nebūtų reikėję kovoti dėl šalies nepriklausomybės atkūrimo, V.Landsbergis greičiausiai ir būtų likęs mažai kam žinomas anuometinės Vilniaus konservatorijos dėstytojas. V.Dumbliausko nuomone, toje epochoje reikėjo ir tokio politiko kaip A.M.Brazauskas, kuris buvo pragmatiškas ir ūkiškai tvarkėsi valstybėje.
Nors Lietuvos ekonominė padėtis ir dabar sunki, valstybė kasmet klimpsta į vis gilesnę skolą, tačiau, V.Dumbliausko žodžiais, tai didesnei daliai visuomenės mažai rūpi. „Štai pensininkams kur kas svarbiau, kad būtų laiku išmokėta pensija, o kad jų anūkai ar proanūkiai privalės grąžinti milijardines skolas, jiems neatrodo didelė grėsmė“, – aiškina politologas.

Nėra socialinio poreikio turėti autoritetą

Iš sociologinių apklausų matyti, kad dabar tik prezidentė Dalia Grybauskaitė daugeliui žmonių yra autoritetas, – visuomenės pasitikėjimas ja didesnis nei bet kuriuo iki šiol buvusiu prezidentu. Vis dėlto tautos moraliniu autoritetu ji nėra tapusi. Tai, kad ir kitose srityse šiandien nematome išskirtinių asmenybių, V.Dumbliauskas aiškina tuo, jog nėra terpės jiems atsirasti.
„Autoritetui pakankamai nesunku iškilti konkrečios grėsmės akivaizdoje. Pavyzdžiui, sovietmečiu grėsmė buvo visiems akivaizdi, todėl daugelis to meto asmenybių iškilo kaip lietuviškumo puoselėtojai“, – dėsto D.Genys.
O štai dabartinis laikmetis nėra palankus autoritetams stiprėti, nors ir esama asmenų, turinčių savybių, būtinų tautos vedliams. Mat, D.Genio žodžiais, plintant masinio nepasitikėjimo virusui bei nykstant solidarumo jausmui mažėja terpių, kuriose autoritetas galėtų iškilti.
Vis dėlto ir šiuo metu autoritetai, pateikiantys argumentuotas pasaulio supratimo interpretacijas, būtų pageidautini daugeliui piliečių, tačiau šiandien niekas nepajėgus pateikti vienareikšmiškos tiesos. Kaip teigia sociologas Zygmuntas Baumanas, dabar nebėra tokios arogantiškos bendruomenės ar sąjūdžio, kuris kalbėtų visai žmonijai arba kurį kalbantį žmonija išklausytų ir paklustų.
„Autoritetus iškelia ne tiek pačios asmenybės ar jų dydis, kiek socialinis poreikis turėti autoritetą, – antrina filosofas Liutauras Degėsys. – Šiandieninis nihilistinis požiūris į politinį, teisinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą lemia perdėtą, neadekvatų visuotinį kritiškumą, kuris, susijungęs su mažos tautos nevisavertiškumo kompleksu, virsta amžinos paauglystės sindromu. Tad tokioje erdvėje autoritetu gali būti tik tokie patys paaugliai, kurie susitapatina su paaugliškomis neigimo, atmetimo, kritiškumo nuostatomis.“
Pasak L.Degėsio, šiandieninėje visuomenėje autoritetu galima tapti ne dėl to, kad ilgai ir sunkiai mokeisi ar dirbai, o todėl, kad iškilai staigiai, atsitiktinai ir be pastangų. Filosofo žodžiais, dar viena sąlyga tapti autoritetu – tai atliepti masines visų nuskriaustųjų „paauglių-piliečių“ viltis – ne tik norėti to, ko nori nepatenkintieji, bet ir sukurti iliuziją, kad autoritetas yra toks pat, kaip ir jie. Taip pabrėžiama, kad autoritetu tapti yra lengva.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.