Šiųmetės Vilniaus knygų mugės svečias Tahiras Shahas, sužavėjęs įvairių šalių skaitytojus autentiškais, išmintingais ir šiltais savo paties kelionių aprašymais, dabar imasi istorinio romano. Ką tik pasirodžiusi jo knyga “Timbuktu” – jau trečioji išversta į lietuvių kalbą. “Veidas” siūlo ištrauką iš jos.

Londone toliau sklido žinia apie tai, kad amerikietis netrukus pasakos apie auksinį miestą. Popiet tai jau tapo naujausiu kalbų objektu ne tik Naitsbridže, bet ir tolimame Hempstedo kaime.
Aukštuomenėje visi tik ir šnekėjo apie poną Adamsą ir jo keliones po Afriką. Šv. Jokūbo gatvėje, klubų kvartale, ištuštėjo ir „Brukso“, ir „Būdlo“, ir „Vaito“ svetainės – visų klubų nariai iškeliavo į Karališkąjį Afrikos komitetą pasiklausyti pasakojimo savo ausimis.
Bibliotekoje susirinko jau beveik keturi šimtai žmonių. Kai kurie atsinešė kėdes, tačiau dauguma stovėjo, remdamiesi lazdelėmis.
Trečią valandą įėjo Kočreinas su Adamsu. Kambaryje knygų lentynų dengiamomis sienomis nuošė šnibždesių banga.
– Tai jis, – tarstelėjo ledi Devonšir savo draugei Boforto hercogienei. (…)
Kočreinas pasveikino susirinkusius paklausyti apie „neregėtai įdomią ir nepaprastą pono Adamso kelionę“ ir daug neplepėdamas pasiūlė Robertui Adamsui pradėti pasakoti.
Amerikietis žengė į priekį, jo akys klaidžiojo po galvų jūrą.
– Tamsos prieglobstyje mūsų mažas karavanas kirto didžiąją plynaukštę, – tarė jis, – ir artinosi prie aukštų molinių Timbuktu sienų.
Švietė pilnatis, mėnesienoje ant suplūktos žemės krito ilgi šešėliai. Mums artėjant, tuaregų kariai labai džiaugėsi išvydę civilizaciją. Garsiai šūkavo, rėkė ir daužė primityvius metalinius cimbolus, gabentus krepšiuose.
Dar būdami atokiai pastebėjome liepsnojančių deglų švieseles. Iš pradžių vieną ar dvi, degančias aukštai ant dantytos sienos, bet neilgai trukus jų pasirodė keli šimtai, tarsi sukvietus sargybinius. Deglų liepsna apšvietė sienas, ir mes pamatėme begalinę daugybę žmonių galvų, pūvančių ant kuolų, prismaigstytų palei visą jų ilgį.
Išsigandau, kad miesto gyventojai mūsų nepalaikytų priešais. Bet cimbolų garsai aiškiai rodė, jog ateiname kaip draugai.
Miesto vartai nakčiai buvo užrakinti. Drožtinius medinius vartus puošė didžiuliai geležiniai virbai, kiekvieną iš jų vainikavo kaukolė – ženklas nekviestiesiems laikytis atokiai.
Mums pasiekus didžiuosius vartus, šie atsivėrė į vidų, ir mes atsidūrėme pačiame Timbuktu mieste.
Į priekį išėjo kilmingas didžiūnas ir išbučiavo kiekvienam su mumis atvykusiam tuaregui rankas. Kažką pasiaiškinęs jų gimtąja kalba, pasveikino mano bendrakeleivį Sančesą ir mane ir nusivedė mus gatvių gatvelių labirintu į didžiulį plūkto molio pastatą – supratau, jog tai rūmai.
Gatvėse stovėjo žmonės, visi juodaveidžiai ir labai smalsūs. Mėnesiena pakankamai apšvietė aplinką, ir aš galėjau atidžiau įsižiūrėti į pastatus, pro kuriuos ėjome.
Mums žingsniuojant paskui kupranugarius kai kurie vietos gyventojai prišokę tvodavo maurams lazdomis. Visi, nuo mažiausių vaikų iki žilų senelių, juto jiems baisią neapykantą. Bet matydami mudu su Sančesu žmonės be galo stebėjosi. Pasirodo, ligi šiol nebuvo matę krikščionių.
Atvykome į rūmus, priešais atsivėrė dar vieni didžiuliai vartai. Sargybinis nuvedė mus į šimtais liepsnojančių deglų apšviestą erdvų vidinį kiemą. Jo sienas irgi puošė žmonių galvos – pašvinkusios ir yrančios, plikai nuskustos, grimasų iškreiptais veidais. Tebebuvo naktis, tačiau aikštėje knibždėjo įvairiausių nelaimėlių – neūžaugų, kuprotų milžinų, baisių išsigimėlių; kai kurie iš jų vaikščiojo keturiomis.
Palaukėme, kol pažadino karalių. Nuo kupranugarių nuėmė nešulius, gyvulius pagirdė, o belaisvius maurus spyriais suginė į kiemo kampą.
Prisiartinęs tarnas pasiūlė Sančesui ir man kažko atsigerti iš medinės taurės. Kažkokių rūgščių sulčių, labai skanių. Kai išgėrėme, tarnas vėl pripylė taures ir ranka parodė, kad gėrimo esama per akis, mus tai dar labiau pradžiugino.
Tada pasirodė karalius.
Žengė per kiemą paskui dvi jaunas moteris apnuogintomis krūtimis. Jos kas žingsnį barstė ant žemės baltas plunksnas, kad valdovo kojoms būtų minkščiau. Tai buvo stambus, neaprėpiamo storumo žmogus, jau gerokai pagyvenęs, nuo galvos iki kojų apsirengęs mėlyno nankino drabužiu. Jam prisiartinus pamačiau mažas ir despotiškas akis ir pastebėjau, kad jis visiškai neturi dešinės ausies.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.