Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai. Apie juos ir sužinosite knygoje „Titaniko lietuviai“, o apie vieną jų – šioje ištraukoje.

Eliezeras Gilinskis – „Kūnas Nr. 47“

„Vyras. Amžius – apie 30 metų. Plaukai tamsūs. Apranga – pilkas paltas, liemenė, kelnės, žali marškiniai. Daiktai – nuotraukos, bilietas Nr. 1828 kelionei iš Niujorko į Čikagą, leidimas, piniginė su 5 doleriais ir 60 centų, auksu, kurio vertė 12 svarų, 4 pensais, bagažo draudimo polisas Nr. 73941, anglų kalbos žodynėlis, raktai, du pieštukai, trečios klasės Titaniko bilietas Nr. 14973 kelionei iš Sautamptono į Niujorką ir kiti įvairūs dokumentai. Vardas – Leslis Gelinskis.“
Jį vadina Leslie, Lazar, Elizier ar Eliezer. Pavardė įvairiuose šaltiniuose skirtinga: Galinski, Galinsky, Gilinski, Glinski, Glinsky, Golinski, Golinsky, Gelinski, Gilinsky… Aišku viena: į Titaniką Sautamptone 1912 m. balandžio 10 d. 9 val. 30 min. įlipęs jaunuolis, iš vandenyno ištrauktas pirmą Mackay-Bennett darbo dieną, balandžio 21 d., ir tą pačią dieną vandenynui sugrąžintas, buvo kilęs iš Lietuvos.
Iš S.Gilinskio (S.Gilinsky), Eliezero brolėno, surinktos medžiagos žinoma, kad Eliezeras Gilinskis gimė 1889 m. Lietuvoje, augo Palūšėje, vėliau su tėvais, seserimi Šeina (Shane) ir keturiais broliais – Heneku (Henech), Heikeliu (Heikel), Leviu (Louis) ir Dovydu (David) persikėlė gyventi į Ignaliną, medinį namą netoli stoties, lankė žydų mokyklą.
Eliezero tėvas Šlomas (Shlomo) mirė 1929 m. sulaukęs 86 m., motina Sara Gitel (Sarah Gittel) – 1931 m., 87 m. amžiaus… Abu tėvai palaidoti žydų kapinėse prie Palaukinio ežero netoli Ignalinos, tačiau kapai neišlikę. Eliezero sesuo Šeina mirė 1941 m. per holokaustą.
S.Gilinskio pusbrolio Ziskos Šapiro (Ziska Shapiro) (1918–2003) sūnus Moišė (Moishe), gyvenantis Pabradėje ir priklausantis Švenčionių rajono žydų bendruomenei, 2011 m. autorėms pasakojo: „Kol buvo gyvas, tėvas dažnai prisimindavo savo dėdę Leizerą, kuris nuskendo plaukdamas Titaniku. Visi prisiminimai buvo labai gražūs ir malonūs: jis turėjo auksines rankas, buvo geras šaltkalvis. Nors savamokslis, turėjo talentą, todėl ir buvo priimtas į Titaniką.
E.Gilinskio sūnėno Natano Šapiro (Nathan Shapiro) prisiminimuose, parašytuose 1989 m. ir išspausdintuose S.Gilinskio tinklalapyje, teigiama, kad Eliezeras iš Jungtinės Karalystės į JAV labai norėjo plaukti Titaniku, tačiau tai buvo ne jo kišenei. Kadangi jis nusimanė mechanikoje, buvo priimtas į Titaniką kaip atsarginis inžinierius, tad už bilietą galėjo mokėti mažiau. Viename paskutinių savo laiškų giminaičiams Eliezeras neva pasigyrė gyvensiąs su Titaniko įgula ir greitai pasieksiąs Ameriką.
Autorėms nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų. Atvirkščiai, nurodyta bilieto, kuris buvo rastas ištraukus Eliezero kūną, kaina buvo aštuoni svarai sterlingų. O Titaniko trečios klasės bilietai kainavo nuo trijų iki aštuonių svarų sterlingų. Savo prisiminimuose N.Šapiro vėliau pats pažymi, kad dėdė už bilietą „permokėjo“. Vadinasi, negavo jokių nuolaidų kaip galimas įgulos narys.
Prisimenama, kad Eliezeras buvo nagingas spynų meistras, net išradęs naujoviškas, vagims sunkiai įveikiamas, visrakčiu neatrakinamas spynas ir gaminęs jas carinei valdžiai.
Tad kaip išties 22 metų viengungis šaltkalvis iš nepasiturinčios Ignalinos žydų šeimos pakliuvo į didžiausią to meto keleivinį laivą ir kur norėjo juo nuplaukti?
Pagal giminaičių prisiminimus, po numalšintos 1905–1907 m. revoliucijos abi šeimos pusės – Šapiro ir Gilinskiai nusprendė, jog situacijos pagerėjimo vargu ar sulauks, todėl laikas trauktis į svajonių šalį, už Atlanto. Tuo metu buvo priimta pirma į Ameriką išlydėti jauną ir gabų giminės atstovą, palaukti, kol jis ten įsitvirtins, o tada ir likusiems persikraustyti pas jį. Šeima nusprendė, kad Eliezeras yra tinkamiausias kandidatas takams praminti, ir tikėjo, kad šis, nepraėjus nė dešimtmečiui, gali pradėti JAV savo spynų verslą ar net įkurti fabriką. Tik neaišku, ar visi giminaičiai vieningai palaikė idėją įleisti šaknis kitame žemyne, nes Ziska Šapiro prisimindavo, esą jo motina jam mažam yra sakiusi: „Mums pasisekė, kad tas laivas susidūrė su prakeiktu ledkalniu, antraip visi būtume turėję krautis mantą į Ameriką.“ (…)
Kita versija – Eliezeras, kaip ir daugelis jaunuolių, paliko namus vengdamas privalomos karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje. Jo tėvas Šlomas joje buvo ištarnavęs net 25 metus. Žydai, kuriems privaloma karinė tarnyba Rusijoje buvo įvesta 1827 m., įvairiais būdais (dažniausiai emigruodami iš šalies ar pasikeisdami vardą) bandydavo išsisukti nuo kariuomenės, nes viena šios užduočių buvo žydų persekiojimas. Iš dalies šią versiją patvirtina ir tai, kad Anglijoje Eliezeras pakeitė vardą ir ėmė vadintis Lesliu (Leslie). (1910 m. lietuvių krikščionių-demokratų savaitraštyje „Šaltinis“ aptarta emigrantų, vengiančių karinės tarnybos, situacija: „Netiesa ir tai, būk jauniems vyrams, einantiems į Ameriką prieš kareiviavimo atlikimą, neišduodama pašpartai. Žinantieji gerai dalyką man sakė, kad pora savaičių prieš stosiant „ant liosų“ išduodą pašpartą užsieniuosna. Pašpartas atsieina 15–20 rublių.“)
Tad pirmiausia Eliezeras už savo kuklias santaupas pasiekė Angliją. Ten gyveno jo brolis Dovydas. Skelbiamas paskutinės E.Gilinskio gyvenamosios vietos adresas: 36 Glancynon Terrace, Abercynon, Pietų Velsas. Tai jo brolio Dovydo namų adresas. Kai kurie šaltiniai mini, kad gali būti, jog Eliezeras norėjo dalyvauti brolio vestuvėse. Tačiau, anot S.Gilinskio, Dovydas vedė 1911 m. rugsėjo mėnesį Vulverhamptone (Anglija), tačiau nei Eliezero, nei jo brolio Levio vestuvių fotografijose nėra. Egzistuoja ir versija, kad Eliezeras visgi bandė įsitvirtinti Londone – apsigyveno Vaitčepelo rajone ir įsidarbino pas vietinį spynų meistrą Old Montague gatvėje.
Kada jam gimė mintis pasiekti Amerikos krantus su Titaniku ir kaip jo rankose atsidūrė bilietas Sautamptonas–Niujorkas trečia klase Nr. 14 973, istorija jau nutyli. Neaiškus ir jo kelionės tikslas, nors S.Gilinskis spėja, kad Eliezeras plaukė į Čikagą pas jau ten įsikūrusius giminaičius.
Tikėtina, kad, kaip ir kiti 497 trečios klasės keleiviai, daugiausia emigrantai iš Skandinavijos šalių, E.Gilinskis balandžio 10 d. Londono Waterloo stotyje 7 val. 30 min. įsėdo į traukinį, kuris po dviejų valandų pasiekė Sautamptoną, britų uostamiestį, su pirmai kelionei paruoštu Titaniku. Štai tada jis pateko į suirutę ir chaosą, nes daugelis trečiosios klasės keleivių nekalbėjo angliškai, o naujame laive tik keletą valandų besidarbuojanti įgula nesugebėjo tinkamai parodyti kelio į jų kajutes, nes patys buvo priblokšti laivo didingumo ir gerai nesusipažinę su jo erdvėmis: „Niekas nesiruošė padėti trečios klasės keleiviams rasti jų kajutes, parodyti, kur veda koridoriai ir laiptai, kur yra išėjimai. Jie klaidžiojo be tikslo, laiptais aukštyn ir žemyn, koridoriais, prisilaikydami sienų ir vienas kito, ieškodami pasimetusių vaikų, pasimetusių lagaminų, kajučių, dažnai atsitrenkdami į užrakintas duris ar vartus su užrašu „Pirma klasė“ arba „Tik antros klasės keleiviams“. Be to, buvo tikrinama visų trečios klasės keleivių sveikata: prie kiekvieno praėjimo budėję gydytojai pakeldavo asmeniui viršutinį akies voką, taip ieškodami trachomos požymių. Anglų ir amerikiečių patikra neužtrukdavo, o štai keleiviai iš kitų šalių buvo tikrinami atidžiau, nes jei jų neįleistų Jungtinės Amerikos Valstijos, White Star Line būtų turėjusi savo lėšomis juos pargabenti atgal į Didžiąją Britaniją.
Pagal puritonišką White Star Line politiką, priekinėje laivo dalyje buvo įkurdinti trečia klase keliavę vieniši vyrai ir sutuoktinių poros, o užpakalinėje, D, E, F ir G denių kajutėse, – vienišos moterys ir šeimos. Bešeimiai turėjo dalytis kajutę su 3–5 tos pačios lyties keleiviais, o sutuoktiniai ir šeimos gavo atskiras kajutes. Nors laivo pirmagalys ir užpakalinė jo dalis su vairavimo įrenginiais buvo laikomi prasčiausi, teigiama, kad Titaniko trečia klasė prilygo mažesnių ir senesnių garlaivių pirmai klasei, o kelionės metu tiekiamo maisto kokybė ir kiekybė buvo tokia, kokios daugelis keleivių gyvenime nebuvo regėję…

Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė

Nuotraukos iš knygos “Titaniko lietuviai”

Apie knygą

Sukurta daugybė Titaniko katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Perskaitę šią žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell neseniai išleistą knygą  „Titaniko lietuviai” sužinosite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima:
Kas vyko Titanikui nuskendus?
Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu, likimas?
Kokia Birmos kapitono Liudviko Stulpino, tą naktį plaukusio į pagalbą Titanikui, istorija?
Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino bilietai?
Kas 14 metų iki laivo nuskendimo mistiškai išpranašavo liūdną Titaniko baigtį?