Šveicarijos tyrėjai konstatuoja: žiniasklaidos kokybė vis prastėja. Didžiausia atsakomybė dėl to tenka interneto portalams ir nemokamiems laikraščiams.

Ciuricho universitetas atliko išsamų Šveicarijos žiniasklaidos tyrimą ir paskelbė apie šios vienos labiausiai ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusių, politiškai ir pilietiškai nepriekaištingos valstybės vieno pagrindinių demokratijos įkvėpėjų – žiniasklaidos eroziją. Pasirodo, valstybės politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą atspindintys veidrodžiai smarkiai kreivėja ir kreivės ateityje. Beje, tai būdinga visos Europos žiniasklaidai, taip pat ir Lietuvos.

Koks tyrimo tikslas?

Šiemet pradėtas ir toliau kasmet vyksiantis tyrimas yra paremtas supratimu, kad demokratijos kokybė priklauso nuo komunikavimo kokybės, nuo to, kaip žiniasklaida informuoja visuomenę. Tyrimas, atliktas Ciuricho universiteto tyrimų centro, kainavo apie 2,6 mln. Lt ir buvo finansuojamas tik privačiomis lėšomis.

Sociologijos profesorius Kurtas Imhofas mano, kad žurnalistikos kokybės kriterijai yra tokie pat seni kaip ir pati žurnalistika. Nors dabar tą žiniasklaidos mišinį, kurį sudaro informacija ir pramoga, darosi vis sunkiau pažinti. Šiandien gali pasirodyti, kad žiniasklaidos kokybė yra kažkas amorfiška tarsi pudingas.

Pirmiausia reikia įvertinti, kokią įtaką žurnalistikos komercializavimas daro politikai ir ekonomikai. Kaip žinoma, šį pasaulį šiandien vienaip ar kitaip nuspalvina žurnalistika. Pirma, būtina stebėti, ar žiniasklaida, skelbdama informaciją, tinkamai ją subalansuoja, ar siekia aprėpti visumą, pamatyti visas puses, visus pliusus ir minusus, ar tik siekia publikaciją skandalizuoti, dėmesį nukreipdama į antraeilius dalykus, nematydama to, kas esminga, o kas – tik banalios detalės.

Antra, derėtų analizuoti, ar informacija pateikiama objektyviai, garantuojant, kad bus vienodai išsamiai ir adekvačiai pateikiamos oponuojančios nuomonės, išvengiant nepateisinamų apibendrinimų, ir ar pateikiama informacija yra svarbi. Beje, politikos, verslo, kultūros asmenybių heroizavimas ar demaskavimas yra pirmas prastos žiniasklaidos požymis. Kokybiška žiniasklaida paprastai daugiau vietos skiria rimtai ir svarbiai informacijai, nei asmeninio pobūdžio, emocinei ar privačiai informacijai apie garsenybes. Ir priešingai – paviršutiniška žiniasklaida skiria daugiau dėmesio vadinamosioms “soft news”, tai yra lengvo turinio naujienoms, ir banalybėms.

K.Imhofo įsitikinimu, į žiniasklaidą būtina žvelgti kritiškai, būtina ją kritikuoti. Mat žiniasklaidoje visada yra žmonių, manančių, kad kritikuoti yra ne tik jų pareiga, bet ir privilegija. Bet taip nėra – subūrus rimtų specialistų ir atsakingų žmonių grupę, šią funkciją galima tinkamai atlikti ir gerai pasitarnauti tiek žiniasklaidos kokybei, tiek visai visuomenei.

“Demokratijos kokybė priklauso nuo žiniasklaidos sukuriamų viešųjų debatų kokybės. Labai svarbu, kad finansinė ar dar kokia krizė nesugriautų žiniasklaidos infrastruktūros. Mūsų tyrimas rodo, kad kokybiškai žiniasklaidai ir taip pakanka iššūkių, – pabrėžia profesorius. – Dabar mes kasmet analizuosime, kaip keičiasi žiniasklaidos kokybė visose srityse – spaudoje, radijuje, televizijoje, internete. Šveicarija turi labai geras kokybiškos žurnalistikos tradicijas ir, nepaisant nuviliančių žiniasklaidos kokybės tyrimo rezultatų ir pavojingų tendencijų, mūsų tyrimų centras kelia tikslą netoleruoti pigios ir prastos žurnalistikos”.

Pagrindiniai tyrimo rezultatai

Demokratijos istorija rodo, kad ji žlunga nesant laisvų aukštos kokybės viešųjų debatų. Viešoji sfera yra toji vieta, kurioje visuomenę liečiančios ir spręstinos problemos yra paskelbiamos ir viešai aptariamos. Jos legitimizuoja ir kontroliuoja politikus, valstybės tarnautojus ir kitus visuomenės valdytojus. Be viešosios komunikacijos tarp piliečių nėra lojalumo, o tai būtina savireguliacija pagrįstoje visuomenėje. Taigi demokratijos kokybė yra neatskiriamai susijusi su viešųjų debatų kokybe, o viešieji debatai priklauso nuo to, kokią informaciją jiems pateikia žiniasklaida.

Aptariamame tyrime analizuotos visos žiniasklaidos priemonės – spauda, televizija, radijas, internetas. Tirta tiek korporacinė žiniasklaidos struktūra, jos finansinis pajėgumas, veiklos rezultatai, tiek žiniasklaidos pateikiamo turinio kokybė. Didžiausias dėmesys skirtas kaip tik turinio kokybei.

Kokybė buvo tiriama pagal keturis aspektus – įvairovę, socialinį svarbumą, aktualumą ir profesionalumą. Visais aspektais aptartas švietimo įsipareigojimas, kaip žiniasklaida atlieka informavimo ir švietimo funkciją.

Atkreipiamas dėmesys, kad tiek Šveicarijos, tiek visos Europos žiniasklaida išgyvena transformacijos laikotarpį. Pirma, internetinė žiniasklaida paveržė iš tradicinės spaudos, radijo ir televizijų daug jaunų informacijos vartotojų.

Antra, nemokamos informacijos kultūra lemia, kad tiek internete, tiek nemokamuose laikraščiuose kasdien pateikiama ta pati informacija kaip ir daugelyje žiniasklaidos priemonių, ir tai destruktyviai veikia mokamas žiniasklaidos priemones. Trečia, žiniasklaidos priemonių finansinė padėtis ypač pablogėjo dėl finansų krizės. Reklamos rinka smarkiai sumažėjo, ir tai kelia rimtą grėsmę daugeliui žiniasklaidos priemonių. Jos yra priverstos mažinti savo veiklos sąnaudas, atsisakyti brangaus informacijos parengimo, brangių informacijos šaltinių ir žurnalistų. Pradedama gaminti vis daugiau lengvo turinio informacijos, kurią parengti yra pigu.

Mokami laikraščiai atidarė savo interneto puslapius, kuriuose pateikia daug spausdintos informacijos, tad daugybė skaitytojų nustoja pirkti leidinius. Laikraščių interneto svetainės negeneruoja pakankamai pajamų, kad tai finansiškai apsimokėtų. Garsių ir kokybiškų laikraščių interneto naujienų puslapiai naudojasi savo motininių leidinių reputacija, bet patys šią reputaciją naikina, nes dėl mažų įplaukų yra priversti naudoti žemos kokybės žurnalistikos medžiagą. O nemokami laikraščiai, tokie kaip “20 minučių” ar “Metropol”, savo tiražus išaugino labai greitai ir jų rinkos dalis toliau sėkmingai didėja. Pavyzdžiui, “20 minučių” tapo populiariausiu Šveicarijos dienraščiu. Nemokamų laikraščių kultūra labai sumažino mokamos spaudos paklausą.

Kuo kokybiška žiniasklaida skiriasi nuo nekokybiškos

Paaiškėjo, kad kiekvienos Šveicarijos žiniasklaidos priemonės indėlis į žiniasklaidos kokybę yra labai skirtingas. Visuomeninė televizija ir radijas bei mokami laikraščiai labiausiai prisideda prie žiniasklaidos kokybės, plačiausiai ir išsamiausiai informuoja visuomenę apie svarbius procesus bei reiškinius. Jie daugiausiai pateikia kokybiškos ir plačios informacijos apie teisėkūros veiklą, diskusijas apie užsienio ir ekonominę politiką. Ir, priešingai, vadinamieji tabloidai ir nemokami laikraščiai, internetinė žiniasklaida labiausiai koncentruojasi į smulkmenas, smalsumo patenkinimą ir sporto įvykius. Šioje paviršutiniškoje žiniasklaidoje svarbiausi pranešimai apie politiką, ekonomiką ir kultūrą pateikiami subjektyviai, su dideliu nuokrypiu į politikų ir verslininkų asmeninį gyvenimą bei jo emocines išraiškas, pigius konfliktus.

Todėl galima konstatuoti, kad internetinėje žiniasklaidoje, bulvarinėje spaudoje, komercinėse televizijose ir ypač nemokamuose laikraščiuose socialinio gyvenimo įvairovė yra labai ribota ir jie “forumo funkciją” atlieka labai ribotai.

Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad mokami laikraščiai ir visuomeninis transliuotojas atlieka svarbią socialinio integravimo funkciją. Šveicarijos visuomenę labiausiai vienija jos suverenumo problemos (Libijos afera), epidemijų pavojai (kiaulių gripo pavojus), debatai apie tiesioginę demokratiją (minaretų statybos problema), sporto įvykiai, kuriuose dalyvauja šveicarai. Susidomėjimas užsienio naujienomis nuolat mažėja, bet labiau domimasi regioninėmis naujienomis. Iki šiol šveicarai labai domėjosi pasauliu ir buvo gerai apie jį informuoti. Dabar šis jų informuotumas gerokai sumažėjo, ir tai gali sukelti nepageidautinų padarinių.

Prastos kokybės žiniasklaida

Šios tendencijos gali toliau prastėti, mat mokami laikraščiai ir žurnalai yra gilioje finansinėje duobėje, tuo tarpu nemokamų laikraščių ir interneto vartotojų ir toliau daugės, ypač tarp jaunimo, nes ši visuomenės dalis jau įprato prie žemos kokybės nemokamos žiniasklaidos.

Vadinasi, – daroma išvada, – kokybiška žiniasklaida yra erozijos kelyje. O už šį žiniasklaidos kokybės kritimą ir žurnalistikos profesijos degradavimą atsakomybė tenka nemokamiems laikraščiams ir internetui.