Tokijo universiteto docentė, sociologė Tomoko Ako savo gyvenimą paskyrė Kinijos studijoms. Ir kuo labiau šią šalį pažįsta, tuo, sako, sudėtingiau daryti kategoriškas išvadas. Kas vieniems kinams būtina, kitiems gali būti pražūtinga.

Rima JANUŽYTĖ

Tomoko Ako Kinijoje balansuoja tarp laukia­­­­mos viešnios ir nepageidaujamo asmens. Vieniems kinams ji miela draugė, kitiems – viltis pakeisti socialinę nelygybę, tretiems – įtarti­na užsienietė, renkanti nežinia kokius duomenis ir šniukštinėjanti ten, kur prašalaičiams nevalia.

Su Kinija docentę sieja ir asmeniniai ryšiai, ir mokslinis susidomėjimas. Jos tyrimų laukas labai platus: nuo socialiai pažeidžiamų žmonių padėties, užsikrėtusiųjų ŽIV, ypač tų, kurie buvo ap­krėsti kraujo perpylimo metu. Ji sako ypač besidominti atskiru reiškiniu – naująja imigrantų kar­­ta. O pastaruoju metu dalyvauja pilietinės vi­suo­menės bei socialinės medijos tyrimų projektuose ir džiaugiasi, kad tai suteikė progą ne tik pažinti paprastus Kinijos gyventojus, bet ir pasikalbėti su intelektualais, žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais.

– Jūs Japonijos mokslininkė, kurios studijų objektas – Kinija. Skamba gana neįprastai. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Pačioje pradžioje, baigdama bakalauro studijas, žinojau tik tiek, kad magistrui noriu kažko, kas išeina už Japonijos ribų. Visuomet labai mė­gau bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, tad iš pradžių net norėjau studijuoti kokią nors užsienio kalbą – ne anglų, ne japonų. Pradėjau rinktis tarp Azijos kalbų. Esu sociologė, mano darbe yra labai daug praktikos ir tą praktiką norėjau atlikti, pavyzdžiui, Vietname. Bet dėstytojas mane pa­ragino imtis Kinijos. Pasakė paprastai: taip lengviau susirasi darbą po studijų. Taigi galiausiai taip ir apsisprendžiau. Paskui pradėjau suprasti, kiek japonai ir kinai turi panašumų. Ir skirtumų.

– Kas vienija ir skiria kinų ir japonų tautas?

–  Visų pirma mes labai panašūs išoriškai. Pa­na­šios mūsų kalbos. Mus vienija kad ir ta pati valgymo lazdelėmis kultūra. Keliaudama po Kiniją ir ben­draudama su vietiniais, valdžios at­stovams daž­niausiai net nesukeliu įtarimo, kad esu užsienietė.

Bet jau tada, kai pirmaisiais studijų metais po­rai savaičių nuvykau į Kiniją – Pekiną, Šanchajų, pradėjau suprasti, kad išoriškai būdami panašūs japonai ir kinai mąsto, elgiasi labai skirtingai. Vi­siškai kitokia ir visuomenės struktūra. Taigi man darėsi vis smalsiau. Kodėl? Kodėl, būdami azi­jiečiai, priklausantys tai pačiai technologijų kul­­­­tūrai, turime tiek skirtumų? Taip pamažu pa­ni­rau į gilesnes studijas.

– Ar Kinijos visuomenės struktūra, kinų mąstymas, mentalitetas, jūsų vertinimu, turi kokių nors privalumų, palyginti su Japonija ir japonais? Kokie yra abiejų šalių pliusai ir minusai žvelgiant sociologės akimis?

–  Pirmiausia skiriasi šalių dydis. Dėl to, kad Ki­nija daug didesnė nei Japonija, joje yra daugybė tautinių mažumų. Be to, šioje didžiulėje visuome­­nėje yra ir didžiulė nelygybė.

Japonija labai homogeniška kultūriniu ir so­cia­liniu požiūriu. Žinoma, Japonijoje irgi eg­zis­tuo­ja atotrūkis, ir jis didėja. Tačiau jis vis tiek ne­paprastai mažas, palyginti su Kinija. Pa­vyz­džiui, žmo­nės, gyvenantys Okinavoje, uždirba ma­­žiau nei Tokijo gyventojai, bet tas skirtumas – keli pro­­centai. Kinijoje skirtinguose regionuose žmonių atlyginimai skiriasi šešis septynis kartus! Ir tai – tik skirtumų vidurkis.

Kinijoje turiu vieną labai gerą turtingą draugą ir vieną – labai neturtingą, gyvenantį provincijoje. Jų atlyginimai skiriasi daugiau nei 20 kartų. Tai neįtikėtina.

Pagal socialinės apsaugos sistemą – per paskaitas tai sakiau ir Lietuvos studentams – Kinija nėra viena šalis. Joje egzistuoja daugybė sistemų. Kinija tik atrodo kaip valstybė – viena uniforma, vienas pavadinimas. Iš tiesų Kinijos žmonės gy­ve­na skirtinguose pasauliuose: vienus galima pa­lyginti su skurdžiais Afrikos regionais, o kitus – su turtingiausiais Europos kraštais. Šie pasauliai egzistuoja vieni šalia kitų, bet tik tiek.

– Skaitėte paskaitą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Ar Lietuvos jaunimui suprantama dabartinė Kinijos situacija?

–  Mane nustebino studentų klausimai – jie buvo labai taiklūs. Ir pradedu suprasti kodėl. Lietuva pati išgyveno okupaciją, po jos – virtinę reformų. Ma­nau, mintyse dauguma studentų kažkuria prasme lygina Lietuvos istoriją su tuo, kaip šiandien gyvena Kinija. Ir šiuo požiūriu iš tikrųjų yra nemažai bendro.

Per paskaitas kalbėjau apie Kinijos intelektualus, žmogaus teisių gynėjus, teisininkus, žurnalistus – visi jie patiria spaudimą. Pabrėžiau pilietinės visuomenės svarbą, siekiant patobulinti vi­suo­menę. Ir man susidarė įspūdis, kad Lietuvos jaunimas puikiai mane suprato.

– Lietuvoje labai aktuali emigracijos problema. Ko gero, Kinijoje, kur tiek daug skurdo ir nelygybės, žmonės taip pat ieško naujų galimybių ir galbūt tampa imigrantais savo pačių šalyje?

–  Kadangi skirtumai Kinijoje didžiuliai, daugybė jaunų žmonių migruoja. Ir tikrai tampa imigrantais savo pačių šalyje. Žinoma, jų taip niekas nevadina, nes juk Kinija – viena valstybė… Žmogus, gyvenantis Sičuano provincijoje, gali išvykti į Šanchajų ir ten susirasti darbą, bet jis neturės… pilietybės. Tokiems atvykėliams neleidžiama naudotis net viešąja biblioteka. Jų vaikams neleidžiama laikyti stojamojo egzamino į valstybinę Šanchajaus mokyklą, tad „imigrantų“ vaikai iš didmiesčių dažniausiai vyksta atgal į gimtuosius kaimus.

Neteisybės labai daug, ypač etninių kinų, gy­venančių provincijoje, atžvilgiu. Jiems neleidžiama džiaugtis „socialine gerove“, prieinama ki­tiems visuomenės nariams.

– Savo moksliniuose straipsniuose apie Kiniją jūs dažnai vartojate „naujosios kartos imigrantų“ terminą. Kuo skiriasi senosios ir naujosios kartos imigrantai?

–  Senosios kartos imigrantai iš kaimo vyksta į miestus turėdami tikslą uždirbti pinigų savo vaikams ir tėvams. Ne sau. O štai naujosios kartos imi­grantai į miestus atvyksta dėl savęs. Jie nori patirti, ką reiškia modernus gyvenimo būdas. Jie jau nebemoka gyventi kaimiškose vietovėse, ne­bemoka dirbti žemės. Dauguma jų sutartinai svajoja studijuoti geruose universitetuose. Deja, dau­geliui tai nepavyksta. Ir tada jie pradeda dirbti, dažniausiai gamyklose, bet atgal vykti nenori. Toks elgesys labai skiriasi nuo jų vyresnių tėvų. Uždirbtus pinigus jie išleidžia drabužiams, mobiliesiems telefonams. Jie nori džiaugtis gyvenimu.

Tačiau šie jauni žmonės, nors ir gali gyventi miestuose tiek, kiek jiems patinka, čia neturi jo­kių socialinių garantijų. Jeigu suserga arba susilaukia vaikų, jie susiduria su daugybe sunkumų ir tikrai pajunta valstybės jų atžvilgiu vykdomą dis­kriminaciją.

Vietos valdžia šią problemą supranta ir nori keisti tokią sistemą, suteikiant formalią, o ne laikiną pilietybę didesniam skaičiui žmonių. Bet tai sudėtinga, nes tokių žmonių įtraukimas į valstybinę socialinę sistemą vietos valdžiai labai daug kainuotų.

– Ar visuomenė turi galimybę pati inicijuoti kokius nors pokyčius? Juk tokių beteisių gyventojų didžiuosiuose Kinijos miestuose yra vis daugiau?

–  Pokyčiai iš tiesų vyksta, ypač kai kuriose eksperimentinėse vietovėse. Be to, ir centrinė valdžia jaučia stiprėjantį vis didesnės visuomenės dalies nepasitenkinimą esama situacija. Kai kuriose vietovėse pradedami įgyvendinti eksperimentiniai „namų ūkių registracijos“ sistemos pokyčiai. (Ki­nijoje ši formaliai pilietybės suteikimo, o realiai – gyventojų judėjimo kontrolės sistema, egzistuojanti nuo 1958 m., vadinama hukou. Ją dėl diskriminacinio pobūdžio kritikuoja tokios organizacijos, kaip Jungtinės Tautos – R.J.)

Valdžia pradeda bendradarbiauti su privačiomis ir valstybės valdomomis įmonėmis. Jos moka dalį darbuotojų medicininio draudimo, subsidijų jų vaikams išlaidų. Bet jeigu ekonomika sušlubuoja, šios įmonės nebegali mokėti minėtų mokesčių, tad tiesiog užsidaro.

Dabar Kinijos ekonomika kaip tik smunka. Šį rug­sėjį lankydamasi Kinijoje savo akimis mačiau, kad daugybė šalies gamyklų persikelia svetur. Daugiausia – į Pietryčių Azijos šalis. Val­džia tai mato ir supranta, kad kažką reikia daryti.

– Kaip šis dabar stebimas ekonomikos lėtėjimas apskritai veikia Kinijos visuomenę, pradedant viduriniu sluoksniu, baigiant skurdžiausiais gyventojais?

–  Didžiausia vidurinio gyventojų sluoksnio problema – paskolos, už kurias jie nusipirko nekilnojamojo turto. Mokėti bankui kiekvieną mėnesį daž­nam tampa pernelyg sudėtinga. Žinoma, skiriasi turtingesnių ir mažiau turtingų vidurinio sluoksnio kinų padėtis ir problemos. Antai tarp mano draugų kinų yra keletas tokių, kurie ryžosi parduoti butą. Vieni pardavė tą vienintelį, kiti – vieną iš kelių turėtų. Nemaža dalis turtingesnių kinų pastaruoju metu turėjo po kelis butus – du ar tris, kuriuos nuomodavo. Bet dabar pasilieka tik vieną, nes kitų nebeišgali išlaikyti.

Vis dėlto jiems ekonomikos lėtėjimas nėra toks skausmingas. Sutikite: jei turėjai tris butus, o dabar – tik vieną, vis tiek gali normaliai gyventi, tiesa?

Žinoma, kai kuriems jų kelia nerimą įmonių, ku­riose jie dirba, ateitis. Mat, kaip sakiau, dalis bendrovių išsikelia iš Kinijos.

Neturtingiesiems kinams – kitos problemos. Ne­­mažai vadinamųjų imigrantų netenka darbo. Specialistai ir geri darbuotojai nesunkiai susiranda kitą darbą, nes jų nori daugybė įmonių. Jiems viskas bus gerai. Nekvalifikuotų darbininkų padėtis kur kas keblesnė – tik dalis jų randa kitą darbą. Kiti priversti grįžti į savo gimtąjį kaimą.

Beje, labai įdomi situacija: kadangi pagal ma­no jau minėtą namų ūkių registracijos sistemą jie yra kaimo, o ne miesto gyventojai, grįžę namo į kaimą jie gauna kažkiek žemės, o tai gali padėti iš­gyventi. Tiesa, tos žemės parduoti jie negali, nes ji priklauso kaimo komitetams. Nebent gautų tokio komiteto pritarimą.

– Ar kas nors tokį pritarimą yra gavę?

–  Kartais kaimo komitetas su kokiu nors nekilnojamojo turto plėtotoju pradeda įgyvendinti nau­ją projektą, ir gyventojams, kurie, pavyzdžiui, iš tiesų jau seniai gyvena miestuose arba kuriems reikia pinigų norint emigruoti, leidžiama parduoti savo gimtojo kaimo žemės dalį.

Tačiau čia yra paradoksas. Kai turi kokio nors turto mieste, o pagal namų ūkių registracijos sistemą esi miesto gyventojas, savo turtą pardavęs gau­ni visus pinigus – 100 proc. Tačiau būdamas kai­mo gyventojas (net jei kaimietis esi tik formaliai) pardavęs kaimo žemę pelnu turi dalytis su kaimo komitetu. Ir tai visiškai teisėta. Kokią dalį atiduosi komitetui – derybų klausimas, bet daugeliu atveju gyventojui tenka tik maža dalis šios sumos.

Taigi situacija dvejopa: viena vertus, žemė, ku­rią tu gauni kaime, gali tave išmaitinti. Tai sa­vo­tiška išgyvenimo garantija, jei mieste neteksi dar­bo. Visada žinai, kad grįžęs į kaimą turėsi sa­vo sklypą. Bet parduoti tos žemės negali.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ši sistema labai pasitarnauja darbo netekusiems žmonėms, nors ir yra dažnai kritikuojama.