Per Kūčias, Kalėdas norime būti kartu su pačiais artimiausiais, brangiausiais žmonėmis. Apie šių švenčių tradicijas, jų transformaciją šiandieniniame gyvenime kalbamės su Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeima. Pokalbyje dalyvauja ir vaikai – Augustas, Vilhelmas, Morta ir Gertrūda.
Šventes atsinešame iš vaikystės. Kas kiekvienam jūsų iki šiol atmintyje įstrigę, kokios tradicijos išliko ir jūsų šeimoje?
Morta: Geriausiai prisimenu, kai mama, tėtis, broliai ir aš dar senajame bute puošėm eglutę. Tėtis mane pakėlė, ir aš ant eglutės viršūnės uždėjau žvaigždelę. Tai buvo šeimos vakaras. Mes kiekvienas turim eglutės žaislą su pirmųjų Kalėdų data.
Austėja: Mūsų šeimoje yra tradicija – jauniausias vaikas, kai jis jau gali, tėčio pakeltas uždeda žvaigždę ant eglutės.
Mano prisiminimuose – Kūčių vakarienės, kai močiutė specialiai man virdavo šaltanosių, nes kitų patiekalų aš nevalgydavau. Tuomet nebuvo tokių šaldiklių, bet ji turėdavo užšaldžiusi man maišelį mėlynių ir gamindavo virtinius su uogom. Dar kepdavo cinamonines bandeles. Iki pat šių dienų, užuodusi cinamonines bandeles, užuodžiu Kalėdas. Gaila, kad tą receptą močiutė išsinešė su savimi – nei mano mama, nei aš kepti jų neišmokome.
Gabrielius: Man tai ypatingas metas tuo, kad, likus savaitei iki švenčių, persikraustydavau pas senelius iš mamos pusės. Švenčių laukimas juose jausdavosi net labiau nei mūsų namuose. Mes ir švęsdavom Kalėdas pas senelius. Kvapai, emocijos, nuotaikos išduodavo – jau tuoj bus dideli dalykai. Likus dviem trim dienoms didžiausias pyktis būdavo, kad visi draugai jau džiaugiasi eglutėmis, o senelis (vadindavau bočiumi), buvęs labai praktiškas žmogus, sakydavo; „Ne, mes negalim dar puošti, nes nubyrės…“ Kūčių rytą važiuodavom į sodybą ir iš ten parsiveždavome eglutę arba eidavom pirkti. Senelis buvo išradimų meistras – paprastai įstatyti eglutę jam netikdavo, tai bandydavo kokiu nors specialiu būdu, kuris ne visada pasiteisindavo ir eglutė nuvirsdavo…
Aš būdavau aktyvus pasiruošimo šventėms dalyvis. Per Kūčias atvažiuodavo ir prie mūsų prisidėdavo mama.
Kas iki šiol išlikę ir mūsų šeimoje? Keliavimas per namus. Pabūni su vienais seneliais, tada važiuoji aplankyti antrų – kitos šeimos dalies. Dar užsuki pas prosenelius – taip ir visas vakaras prabėga keliaujant iš vienų pas kitus.
Austėja: Tas keliavimas jau sukūrus savąją šeimą man buvo nauja patirtis. Mano giminėje visi rinkdavosi į vienus namus – tol, kol močiutė (mamos mama) buvo gyva, net nekildavo klausimo, kur būsime per Kūčias. Kai su Gabrieliumi susilaukėme vaikų, visi norėdavo mūsų sulaukti, ir būtent per Kūčias – juk jos Lietuvoje svarbiausios! Jei sakydavom, kad atvažiuosim per Kalėdas, netgi įsiskaudindavo, klausdavo, ar tikrai neįmanoma per Kūčias.
Gabrielius: Dėl to jau porą metų per Kūčias bandom visus artimuosius sukviesti pas save, į mūsų namus.
Austėja: Praėjusį kartą sėkmingai pavyko suburti ir Gabrieliaus pusę ir manąja. Tikimės, kad būtent šis visų sugužėjimas pas mus taps tradicija.
Gabrielius: Kita vertus, mano giminės medis labai platus ir atšakų vis daugėja. Mano vyriausias brolis jau susituokęs ir susilaukęs dukters, sesuo – bekurianti šeimą. Nebus lengva!
Austėja: Dar viena mūsų tradicija, kad dovanas pakuojame patys. Taip darėme nuo pat pradžių, ir visai netikėtai šis vyksmas tapo tradicija. Kai vaikai užmiega, mes su Gabrieliumi kalbamės, iš lėto pakuojame dovanas, ir tas dovanų pakavimas nusitęsia iki paryčių.
Pačiomis dovanomis – nes giminė didelė – aš pradedu rūpintis gana anksti. Ypač smagu, jei turiu artimųjų užuominų. Nors daug kas dovanų pirkti nemėgsta, manau, taip yra todėl, kad pasiliekama paskutinei minutei. Aš mėgaujuosi jausmu, kad pradžiuginsiu. Todėl dažnai, kai visi laksto ieškodami dovanų, aš jau ramiai ruošiuosi šventei.
Gabrielius: Vaikai gana anksti, maždaug nuo lapkričio pradžios, turi sąmoningai sugalvoti, kas jiems yra svarbiausia, ko jie iš tikrųjų labai labai nori dovanų Kalėdoms. Tas kriterijus labai sudėtingas. Ką reiškia vaikui „labai noriu“? Vilius ilgą laiką norėdavo saldainių.
Augustas: Kai gyvenom Belgijoje, tai buvau dar mažas. Vienais metais pasiėmiau sąsiuvinį ir prirašiau iš žaislų katalogo 70 dovanų.
Gabrielius: Grįžtu namo ir matau, kaip sūnus paseilėja pirštą, verčia katalogą ir tvarkingai nurašinėja žaislų kodus, kad Kalėdų Seneliui būtų lengviau susiorientuoti. Augustas taip pat vaikystėje bandydavo teisingai suorientuoti brolį, kad, turint galimybę, reikia prašyti ne saldainių. Per tuos norus atsiskleidžia ir vaikai – pamatai, kokie jie skirtingi. Laiškas, kurį parašo mūsų vaikai, nėra siunčiamas Kalėdų Seneliui, jis kabinamas ant šaldytuvo.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Kokia graži kalėdinė pasaka gaila kad kiti lietuvei turi krautis lagaminus ir kurtis sau kalėdines pasakas svetur nes po V.Ladsbergio partijos valdimu jiems Lietuvoje vietos neliko.
svarbiausia, kad nebutu atsigime i seni Lansbergi.