Švietimo sambūriu „Kodėl verta keistis ir keisti?“ baigtas 2009 m. pradėtas projektas „Alternatyvusis ugdymas“, skirtas išbandyti inovatyvius ugdymo metodus modelius Lietuvoje.

Ugdymas. Kovo 20 d. švietimo sambūriu „Kodėl verta keistis ir keisti?“ buvo baigtas dar 2009 m. pradėtas dviejų etapų projektas „Alternatyvusis ugdymas“. Juo siekta didinti ugdymo įvairovę  Lietuvos mokyklose, diegiant naujus, alternatyviojo ugdymo modelius ir apskritai švietimo sistemą atveriant edukacinėms naujovėms.

Projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), o vykdė ŠMM Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) kartu su partneriu – Panevėžio rajono švietimo centru. Projektas „Alternatyvusis ugdymas“ yra „Mokyklų tobulinimo programos plius“ dalis. Per pirmąjį projekto etapą (2009–2011 m.) buvo atlikta galimybių studija, rengiami teoriniai alternatyviojo ugdymo modeliai, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programų ir pedagogų rengimo programų modulių aprašai, kuriuos antrajame projekto etape (2012–2015 m.) praktiškai išbandė bendrojo ugdymo mokyklų bendruomenės, taip pat studentai, besirengiantys tapti mokyklose dirbančiais specialistais.

Skirtingose šalies mokyklose išbandyta po vieną iš trijų parengtų alternatyviojo ugdymo modelių: mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, komunikacinis ir produktyviojo mokymosi. Šių modelių įdiegčiai atrenkant mokyklas dėmesys pirmiausia kreiptas į mokyklų komandų norą įsitraukti į naujovių diegimo procesą, į tai, kokias problemas dalyvaudamos projekte mokyklos siekia spręsti, kokių pokyčių tikisi. Atrinktos skirtingo tipo mokyklos (jaunimo, specialiosios, pagrindinės, gimnazijos), atsižvelgta ir į mokyklų teritorinį išsidėstymą – kad mokyklos ir jose diegiami modeliai būtų išbandyti tiek kaimo vietovėje, tiek mažesniame miestelyje ar mieste. Kiekvienas jų diegtas trijose skirtingose mokyklose dvejus mokslo metus (2012–2014 m.)

Kaip paaiškina projekto vadovė Simona Plienaitytė, tinklinio bendradarbiavimo modelio esmė – vaiko, tėvų, mokyklos bendruomenės ir socialinių partnerių įtraukimas į pagalbos vaikui teikimą, kuriame vaikas yra aktyvus „pagalbos pačiam sau“ proceso dalyvis. Kilus su mokiniu susijusiai problemai jam mokykloje teikiama kompleksinė (socialinė, pedagoginė, psichologinė) pagalba. Šis procesas organizuojamas vieno atsakingo specialisto – atvejo koordinatoriaus, kuris šiai užduočiai skiriamas atsižvelgiant į kilusios problemos pobūdį ir ją sprendžia pasitelkdamas įvairių sričių specialistus ir socialinius partnerius. Tinklinio bendradarbiavimo modelio komanda dirbo su šeštų ir septintų klasių mokiniais.

„Problemoms spręsti mezgami tinklai: pirmiausia – mokyklos viduje, o jei nepavyksta jos išspręsti mokyklos bendruomenės jėgomis, tai pagal tai, kokia yra problema, ieškoma atitinkamų socialinių partnerių – kuriamas išorinis pagalbos vaikui tinklas. Visą šią veiklą koordinuoja vienas specialistas, vadinamasis atvejo koordinatorius, – dėsto S.Plienaitytė. – Todėl modelis yra aiški skirtingų vaikui pagalbą teikiančių asmenų ir institucijų atsakomybės, funkcijų ir veiklos struktūra, atskleidžianti visuminį požiūrį į vaiko problemą, jos sprendimą ir pagalbos vaikui teikimą apskritai.“

Anot dr. Mildos Brėdikytės, būtų sveika pripažinti, jog nežinome, koks švietimo modelis yra geriausias ir kokios kompetencijos bus svarbiausios ateityje.

Kitose mokyklose diegto komunikacinio modelio tikslas yra padėti mokyklai spręsti jos bendruomenės nesusikalbėjimo klausimą. Modeliu siekta pagerinti komunikaciją tarp visų mokyklos bendruomenės grandžių: vaikų, tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų. Čia orientuotasi į penktokus ir septintokus.

Produktyviojo mokymosi modelio idėja yra tokia, kad tai, ką mokiniai mokosi mokykloje, glaudžiai sietųsi su realiu gyvenimu, o ne būtų atitrūkę nuo jo. Teorinio ir praktinio mokymosi dermės siekiama mokymąsi iš klasių perkeliant į tikras įmones, įstaigas, organizacijas, kuriose mokiniai mokosi dvi dienas per savaitę, įgydami praktinių įgūdžių, suprasdami, kam reikalinga matematika, užsienio kalba, fizika ar kita. Projekto metu arti pusės šimto socialiai atsakingų įmonių ir organizacijų įsitraukė į jaunimo ugdymą, suprasdamos pagalbos jaunuoliams tikslą ir jiems suteiktą galimybę išbandyti save realiose praktinėse situacijose. Produktyviojo mokymosi mokiniai (devintokai ir dešimtokai) tapo aktyvūs savo mokymosi dalyviai, įsitraukdami į jį, laipsniškai suvokę mokymosi prasmę ir jo naudą.

Projektu „Alternatyvusis ugdymas“ taip pat siekta sumažinti jaunimo ankstyvo pasitraukimo iš mokyklos problemą. Kaip rodo tyrimai, nesimokantys ar pagrindinio išsilavinimo neįgiję jaunuoliai galiausiai valstybėms „kainuoja“ labai daug, tad šio klausimo sprendimas aktualus ir Lietuvai, ir tarptautinei bendruomenei.

Nestebina, kad projekto patirtis sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. „Mūsų lietuviškos patirtys svarstomos Europos Komisijos lygmeniu ir jas galvojama siūlyti naudoti valstybėms narėms kaip pasiteisinusias. Be to, produktyviojo mokymosi modelį   rengiamasi išbandyti ir profesinio mokymo srityje“, – pabrėžia S.Plienaitytė.

Ateities mokymasis bus visai kitoks

Pasak Suomijos (šalies, kurios mokinių pasiekimai – vieni aukščiausių) švietimo eksperto, „Scoop“ kompanijos mokymosi plėtros direktoriaus Juhos Lahtineno, einama prie to, kad mokyklose ugdymas taps kur kas labiau individualizuotas ir vis daugiau įtakos formuojant mokymosi procesą turės patys mokiniai, na, o mokytojai veikiau atliks konsultantų, patarėjų vaidmenį. Jo manymu, taip pat turėtų mažėti individualaus darbo ir daugėti jo grupėse.

„Tematiškai platesnis ir problemų sprendimu pagrįstas mokymasis turėtų užimti kur kas svarbesnę vietą. Žinoma, daugės mokymosi ne mokyklose, o konkrečioms užduotims labiau tinkamose aplinkose. Bus traukiamasi nuo į mokymosi disciplinas orientuotų žinių ir vis svarbesni taps bendravimo įgūdžiai bei kompetencijos dirbti drauge. Užuot mokiusis įsimenant, bus mokomasi kuriant, sprendžiant problemas kartu su kitais. Pavienių inovatorių laikai baigiasi, jų vietą užims inovatyvi gentis“, – prognozuoja J.Lahtinenas ir priduria, kad darbdaviai, visa visuomenė irgi turėtų kur kas labiau įsipareigoti jaunuolių ugdymo atžvilgiu, nei yra dabar.

Taigi kaip viskas vyktų pritaikius produktyviojo mokymosi modelį ugdymo srityje? Be to, ar nėra pavojaus, kad, mokiniams leidus mokymosi eigą kontroliuoti patiems, galiausiai jie taip ir neįgis svarbių žinių? Pasak J.Lahtineno, problema ta, kad dažnai mokytojų pateikiamos akademinės žinios, nematant, kaip jas pritaikyti, lieka tarsi izoliuotos ir yra greitai pamirštamos. Eksperto teigimu, šią situaciją gerai nusako toks posakis: „Jei man parodysi – pamiršiu, jei mane sudominsi – galiu kažko išmokti, bet įtrauk mane, ir niekada to nepamiršiu.“ Tai yra prasmių kūrimo klausimas, o čia geriausiai tinka mokymosi ekosistemų kūrimas, kada sprendžiant pasirinktą konkrečią problemą ar aiškinantis reiškinį žingsnis po žingsnio rezgamas informacijos, jos šaltinių voratinklis. Reikalingų disciplinų žinios natūraliai įsipina į šį procesą ir, jas panaudojus praktiškai bei reflektavus rezultatus, mokiniai viską geriau įsisavina, įgyja daugiau įvairių kompetencijų.

Švietimo ekspertas J.Lahtinen įsistikinęs, kad nuo teorinio individualaus mokymosi bus einama prie tarpdisciplinio, orientuoto į konkrečių problemų sprendimą.

„Turime sau atsakyti į klausimą, ar norime, kad mūsų vaikai žinių lauke būtų turistai, nuotykių ieškotojai, ar tyrinėtojai. Pirmasis seka paskui, antrasis perskaito reikiamas knygas iš anksto, o trečiasis giliai nardo po temą. Savo vaikus noriu auginti tyrinėtojais“, – pabrėžia J.Lahtinenas.

Projekto „Alternatyvusis ugdymas“ mokslinė konsultantė produktyviajam mokymuisi, edukologijos mokslų daktarė Milda Brėdikytė antrina, kad švietimas taps laisvesnis, bus vis mažiau reguliuojama, kaip, kokiomis formomis mokiniams reikėtų mokytis. Beje, jos manymu, švietimas ne tik turės atliepti globalėjančio pasaulio aktualijas, bet ir grįš prie lokalumo idėjos, tai yra sieks spręsti tam tikras vietines problemas. Tik prieš tai turime atsikratyti tam tikrų stabdžių savo galvose, kad mokyklos pagaliau galėtų ugdyti novatorius, kuriais remsis ateities pasaulis.

„Didžiausios mūsų švietimo sistemos problemos slypi mūsų galvose – ne tik švietimo bendruomenės, bet ir visuomenės, tėvų. Tarkime, pastarieji esą visada puikiai žino, kas geriausia jų vaikui, koks turi būti mokymas, pati mokykla ir panašiai. Juk atrodo natūralu, kad daugelis tėvų stengiasi vaiką leisti į tą mokyklą, kurios mokiniai pasiekia geriausių rezultatų, kurios geriausiai parengia… Tik kam? Taip tiesiog įsodiname savo vaikus į mums įprastą, tokį, kokį mes turėjome, kelią, nors tai greitai gali tapti visiškai nesvarbu“, – įsitikinusi mokslininkė.

Jos teigimu, mūsų ugdymo sistemos sveikatai tikrai padėtų, jei bent sau pripažintume, kad tikrai nežinome, koks švietimo modelis yra geriausias, kokias svarbiausias žinias ir kokiais būdais jis turi įskiepyti mokiniams. „Galbūt po kažkiek metų jau kalbėsime visai apie kitas būtinas kompetencijas. Reikia suprasti, kad tai nėra iškalta granite, ir turime sekti pokyčių pulsą, – svarsto M.Brėdikytė. – Būtent dėl tos pačios priežasties neturėtume per daug rimtai žiūrėti ir į mokinių vertinimo sistemą, kuri vis dėlto yra orientuota į tai, kas svarbu dabar, o ne tai, kas bus ateityje.“

M.Brėdikytė primena, kad, edukologijos mokslininkų teigimu, žmogus iš prigimties yra smalsus ir nori mokytis. Vis dėlto, kai imame jį mokyti, mokymosi formos atstumia ir procesas kažkodėl tampa panašus į prievartą, tad būtina ieškoti naujų būdų.

Kadangi konkurencija tarp šalių tampa vis nuožmesnė, būtina suprasti, kad švietimo neefektyvumas gali kainuoti per brangiai. Vien tradicinis ugdymas nebegali atliepti laikmečio keliamų iššūkių ir nėra geriausias pasirinkimas visiems mokiniams, tad tampa vis svarbiau plėtoti alternatyvųjį ugdymą, kurti naujus mokymosi būdus ir apskritai keisti požiūrį į šį procesą.