Lietuvoje daugelyje sričių trūksta skaidrumo naudojant viešuosius pinigus. Tai didelė problema, nes kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus, ir nesvarbu, ar jie iš Lietuvos biudžeto, ar iš ES fondų.

Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai.

Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos. Pavyzdžiui, šiemet balandį Viešųjų pirkimų tarnyba galų gale paskelbė stambiausių perkančiųjų organizacijų ir teikėjų šimtukus. Iš jų matyti, kas per viešųjų pirkimų konkursus daugiausiai išleidžia pinigų ir kas juos laimi. Tai pirmasis žingsnis, kuriam žengti prireikė tiek daug metų. Bet dabar kyla ir kitų klausimų: kokios tai sutartys ir kaip jos buvo pasirašytos? Šį žingsnį irgi turėsime žengti. Ir čia galėtume pasimokyti iš išsivysčiusių ir itin skaidrių šalių, tarkime, Skandinavijos, patirties.

Kita vertus, kai kalbame apie skaidrumą panaudojant lėšas, be galo svarbu suprasti, kad neužtenka vien viešumo. Labai dažnai korupcijos ausys kyšo rengiant sąlygas ir techninius reikalavimus nugalėtojams atrinkti. Vadinasi, turime suprasti, kad viešieji pirkimai nėra tikslas panaudoti lėšas, o pasirinkti tinkamiausią ir efektyviausią sprendimą. Kaip tai padaryti? Vakarų šalyse seniai taikomos išlaidų naudos analizės ir galimybių studijos. Lietuvoje to beveik nėra. Bet be jų nebus gero valdymo. O kai jo nėra, atsiranda terpė piktnaudžiauti.

Dabartinė valdžia atėjo su įspūdinga antikorupcine programa. Būtų be galo graudu, jeigu jiems nepavytų šių pažadų įvykdyti. Demokratinėje visuomenėje žmonės valdžią vertina ne tiek pagal išsikeltus tikslus, kiek pagal atliktus darbus.