"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Ši valstybė iliustruoja labiausiai užbaigtą vidurinės klasės išsivystymą arba greičiau faktą, kad visa visuomenė atrodo susiliejusi į vieną vidurinę klasę. Niekas čia neturi tokių elegantiškų manierų ir rafinuoto mandagumo, kaip aukštesnioji europiečių klasė. Taip po apsilankymo JAV XIX a. viduryje rašė prancūzų politikos teoretikas ir istorikas Alexis de Tocqueville’is, čia atradęs amerikietiškos demokratijos stabilumo priežastį.

Tai, kuo už Atlanto žavėjosi XIX a. prancūzas, šiandien yra pavojuje. Bent jau taip 2015-aisiais skaitydamas savo metinį pranešimą Atstovų rūmuose dramatiškai pareiškė Barackas Obama, leisdamas suprasti, kad svarbiausia šiuo metu yra gaivinti krizės nualintą vidurinį visuomenės sluoksnį ir mažinti nelygybę.

„Vidurinė klasė vis dar plaukia vietoje, o tie, kurie svajoja į ją patekti, daro viską, kad tik nenuskęstų“, – tuomet kalbėjo JAV prezidentas. Atsižvelgiant į infliaciją, vidutinės šeimos pajamos Amerikoje iki mokesčių šiandien yra mažesnės nei 1989-aisiais. Savo ruožtu atotrūkis tarp pačių turtingiausių ir vargingiausių nuolatos didėja.

Kiek reikia uždirbti?

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, pasaulyje vidurinei klasei priklauso maždaug 1,8 mlrd. žmonių. 664 mln. iš jų gyvena Europoje, 525 mln. – Azijoje, dar 338 mln. – Šiaurės Amerikoje. Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Šiaurės ir Užsachario Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose gyvena likę maždaug 300 mln.

Apie vidurinės klasės padėtį, skaičių ir būtinus atributus bei gyvenimo būdą dažnai kalbama ir Lietuvoje. Pernai SEB banko prezidento  patarėjas Gitanas Nausėda tvirtino, kad  norint vadintis vidurinės klasės atstovu Lietuvoje reikėtų gauti apie 1,5 tūkst. eurų į rankas. Tokios pat nuomonės laikėsi Šiaulių universiteto profesorė Daiva Beržinskienė.

„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad priklausymas vidurinei klasei visų pirma yra psichologinis jausmas, tačiau pagrindinis jos bruožas – nesirūpinimas, ar užteks lėšų pagrindiniams žmogaus poreikiams patenkinti. Tokių žmonių Lietuvoje, pasak ekonomisto, priešingai nei Vakarų Europoje, yra mažiau nei 50 proc. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad su vidurinės klasės apibrėžimu yra susijęs žmogaus gyvenimo būdas.

Vidurinė klasė ir jos dydis Lietuvoje kaip tyrimo objektas kartais patenka ir į mokslininkų akiratį. Pirmą kartą pokomunistinės Lietuvos socialinę struktūrą namų ūkio lygiu 1999-aisiais ištyrė Kauno technologijos universiteto sociologė Rūta Brazienė. Autorė išskyrė tris vidurinius sluoksnius: aukštesnįjį (6,2 proc.), vidurinį (11,8 proc.) ir žemesnįjį (23,3 proc.). Sudėję visus juos gautume per 40 proc. Lietuvos visuomenės.

Sociologai Gina Marija Pajuodienė ir Algis Šileika 2001-aisiais nustatė, kad vidurine klase laikytini tik penktadalis lietuvių, o beveik pusė šalies populiacijos yra tarpinis sluoksnis, galintis ja tapti.  Kitais atvejais apie priklausymą vidurinei klasei klausiama pačių žmonių nuomonės. Tuomet rezultatai reikšmingai didesni. Sociologo Arvydo Virgilijaus Matulionio tyrėjų grupė Lietuvai stojant į Europos Sąjungą atliko tokio pobūdžio tyrimą. Rezultatai parodė, kad su viduriniu sluoksniu Lietuvoje save tapatina 51 proc. šalies gyventojų.

Prieš keletą metų Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakyta apklausa atskleidė, kad net 62 proc. šalies gyventojų priskiria save prie šio sluoksnio. 53,6 proc. – tiek vidutiniokais save pernai įvardijo ir „Veido“ užsakymu atliktos „Vilmorus“ apklausos respondentų.

Toje pat apklausoje 37,2 proc. žmonių teigė, kad norint oriai jaustis ir gyventi Lietuvoje reikia uždirbti tarp 3 ir 4 tūkst., tuomet dar skaičiuojant litais. Žinant vidutinį šalies atlyginimą, akivaizdu, kad savęs vertinimas ir objektyvus vidurinės klasės skaičius ne visada sutampa. Ir sovietinės okupacijos metais daugelis būtų atsakę taip pat – esu vidutiniokas, lygiai kaip ir beveik visi kiti aplink, tačiau šios klasės sovietinėje santvarkoje apskritai nebuvo.

Lemia ne vien pajamos

Išsamiausią Lietuvos visuomenės klasinę analizę prieš ketverius metus pateikė sociologai Zenonas Norkus ir Vaidas Morkevičius, pasitelkę Europos socialinio tyrimo (EST) duomenis. Kaip „Veidui“ teigė V.Morkevičius, nors tyrimui naudoti šiek tiek senesni EST duomenys, vėlesnės projekto apklausų bangos iš esmės rodė tuos pačius rezultatus, todėl šalies visuomenės paveikslas išlieka toks pat.

Įdomu tai, kad klausinėjant žmonių apie jų praeitį pagal šį modelį į analizę įtraukiami ir ilgalaikiai bedarbiai, pensininkai ar namų šeimininkės.

Kaip pabrėžia V.Morkevičius, kalbant apie vidurinę klasę Lietuvoje, viešojoje erdvėje vyrauja pajamų požiūris – skaičiuojama, kiek asmuo turi uždirbti, kad ten patektų. Tokį diskursą siūlo ir politikai, vis prisimindami idėjas apie progresinius mokesčius ir skaičiuodami, kas gi turi būti tie žmonės, kurie mokės daugiausia.

Tačiau sociologijoje, skirstant visuomenę į klases, dažniausiai naudojama ir daugiau kriterijų, tokių kaip išsilavinimas bei žmogaus profesijos prestižas. Visa tai yra tiesiogiai susiję: žmonės, turintys geresnį išsilavinimą, paprastai gauna daugiau pajamų ir dirba prestižiškesnius darbus.

„Pamatuoti pajamas sudėtinga, nes jei esu pensininkas, mano pajamos vienokios, bet padėtis gyvenime kitokia: yra buvusio darbo prestižas, tarnybos amžius, ligos  – žmogaus situacija labai skiriasi dėl tokių veiksnių. Gali skirtis vieno žmogaus ar namų ūkio pajamos, taip pat šešėlinė ekonomika vis dar užima didelę dalį. Išsilavinimą ir profesiją sužinoti lengviau. Visus tuos kriterijus sudėję gauname vaizdą: aukščiausia klasė sudaro apie 10 proc., vidurinė grandis – 30 proc., o likusieji – apie 60 proc. Tai darbininkai, prekybininkai ir žmonės, kurių darbas nėra fizinis, bet jie atlieka elementariausius veiksmus. Kažkokios didelės kaitos nėra, tik darbininkų šiek tiek mažėja“, – aiškina sociologas.

Pagal šiuos tris kriterijus visuomenę „pjaustyti“ galima įvairiai. Pavyzdžiui, dalijant ją vos į tris dalis: nedirbančius fizinio darbo, jį dirbančius ir žemdirbius. Tokiu atveju vadinamosios baltosios apykaklės, arba fizinio darbo nedirbantys žmonės, Lietuvoje sudaro 46 proc., tokį darbą dirbantys – 45 proc., žemdirbiai – 8 proc. Palyginimui: Estijoje „baltųjų apykaklių“ yra 53 proc., Airijoje – 62 proc., Jungtinėje Karalystėje – 69 proc., o Šveicarijoje – net 71 proc.

Tačiau tikslesnį vaizdą galima susidaryti pasitelkus smulkesnę 11 klasių visuomenės struktūrą. Tokiu atveju „baltosios apykaklės“ išskiriamos į aukštąją (13 proc.) ir žemesniąją (18 proc.) tarnautojų klases, klerkus (4 proc.), prekybos bei aptarnavimo sritį (8 proc.) bei smulkiuosius darbdavius (1,5 proc.) ir savarankiškai dirbančiuosius (1,8 proc.). Darbininkai – į jų prižiūrėtojus (0,2 proc.), kvalifikuotus darbininkus (16,9 proc.) ir nekvalifikuotus darbininkus (28,2 proc.). Žemdirbiai – į ūkininkus (1,3 proc.) ir žemės ūkio darbininkus (6,9 proc.).

Smulkiojo verslo stoka

Labiausiai į akis krinta itin maža vadinamosios smulkiosios buržuazijos, ką iš esmės galime vadinti smulkiuoju verslu, dalis. Savimi pasirūpinančius ir save įdarbinančius žmones visų pirma galime laikyti ir vidurinės klasės sinonimu. Kai kuriose kitose komunizmą išgyvenusiose šalyse – Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ši dalis yra bent du kartus didesnė.

Z.Norkus ir V.Morkevičius tai aiškina kai kurių Vidurio Europos šalių komunistinių laikų valdžios politika toleruoti privataus verslo likučius arba leisti jam atsirasti iš naujo, vykdant įvairius rinkos reformų eksperimentus bei palankiomis sąlygomis tampant šios klasės nariais dėl restitucijos ir turėto pradinio kapitalo.

„Istoriškai žiūrint tai yra klasikinė vidurinė klasė. Kai visuomenę sudarė žemdirbiai, aristokratai ir miestiečiai, vėliau atsirado kapitalistai, būtent jie – save įdarbinantys žmonės – tapo ta tikrąja vidurine klase. Lietuvos istorija šiuo požiūriu nepalanki – sovietinės okupacijos metai eliminavo šią žmonių grupę, tarpukariu tai daugiausia buvo mažumos. Šis segmentas mažas, tačiau šiandien tai tikrai nėra pagrindinis vidurinės klasės elementas, jai daugiau priklauso įvairūs specialistai“, – sako V.Morkevičius.

2014-ųjų Eurostato duomenimis, verslu Lietuvoje užsiima 9,7 proc. gyventojų, ir tai yra vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Iš viso Lietuvoje yra 100–110 tūkst. įmonių, dar 300 tūkst. žmonių turi individualios veiklos pažymėjimus arba verslo liudijimus. Tačiau pastarieji labai dažnai būna ne pagrindinis, o tik pagalbinis pajamų šaltinis.

Valstybės trukdžiai

Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė pabrėžia, kad vienas pagrindinių trukdžių smulkiajam verslui Lietuvoje yra neigiamas požiūris į verslininką.

Kita priežastis, pasak pašnekovės, yra pats smulkiojo verslo naikinimas, kurį ji sieja su prekybos centrų plėtra: „Ten, kur atsiranda vienas prekybos centras, žlunga bent šimtas smulkiųjų verslininkų. Prieš kelias savaites lankiausi Japonijoje – ten kiekviename kampe yra smulkusis verslas, o didieji prekybos centrai specializuoti, už 30–40 kilometrų nuo miesto. Ir kai pardavinėja buitinę techniką, tai daro 9 aukštų pastate. Jei mes Lietuvoje, turėdami tik tiek vartotojų, visus juos atiduodame prekybos tinklams, smulkusis verslas negali kurtis. Prekyba eliminuojama, paslaugos kurtis iš esmės irgi negali, nes jie dažnai turi dideles antrines įmones.“

Įvairias kliūtis smulkiajam verslui vardija ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai. Pasak ekonomisto Romo Lazutkos, Lietuvoje plika akimi matoma prekybos srities monopolizacija: Vakaruose ištisų miesto kvartalų pirmieji aukštai pasipuošę parduotuvių ir paslaugų iškabomis, o mūsų šalyje geriausiai jų būklę iliustruoja pustuštė Kauno Laisvės alėja, greta miesto centre atidarius didžiulį prekybos centrą.

„Ūkininkų yra, bet jie irgi daugiausia smulkūs arba labai stambūs, amatininkų jau ir negali būti, nes mašininės gamybos amžiuje didžiosios dalies prekių jau nebepagaminsi. Lieka naujasis paslaugų sektorius: įvairūs konsultantai, psichologai, odontologai, teisininkai, bet jų paklausa dar nėra didelė“, – šiuolaikinius save įdarbinančius žmones vardija ekonomistas.

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas Vylius Leonavičius nurodo, kad šalies ekonominė politika neskatina smulkiojo verslo, o tai daugiausia lemia emigraciją. Kadangi išvyksta darbingiausi žmonės ir tie, kurie potencialiai tą vidurinę klasę ir galėtų ateityje papildyti, ji pastebimai nedidėja, ir toks ratas sukasi toliau.

Vertindamas vidurinio sluoksnio dydį sociologas prideda ir žmonių lūkesčių kriterijų, pagal kurį, pasak jo, ši grupė Lietuvoje sudaro vos apie 15–16 proc. gyventojų. „Lietuviai turi gana didelių vidurinės klasės lūkesčių, priešingai nei mūsų kaimynai į rytus, kurie yra savotiškai užguiti ir dažnai turi gana elementarių lūkesčių elementariam gyvenimui. Nemanau, kad lietuviai nėra verslūs ir smulkusis bei vidutinis verslas negalėtų plėstis, nors, žinoma, galima ieškoti tam tikrų kultūrinių priežasčių. Posovietinis laikotarpis, kuris naikino įgūdžius ir požiūrį, jau seniai praėjo, todėl priežastys daugiausia yra politinės, nesudarant priimtinų sąlygų“, – sako V.Leonavičius.

Bene pagrindinė jų – kone visų Vyriausybių vieningai vykdoma mokesčių politika, kur kas labiau nukreipta į darbo, o ne kapitalo apmokestinimą.

D.Matukienė prideda ir pelno mokesčio politiką, pateikdama pavyzdį: Japonijoje pelno mokestis siekia 45 proc., o Lietuvoje – 5–15 proc. Mūsų šalyje įmonė labai ribotą savo išlaidų dalį gali nurodyti būtent taip, ir didžioji dalis skiriama pelnui. Japonijoje, priešingai, už pelną reikia labai daug mokėti, bet jei skatini savo darbuotojus, leidi jiems vartoti, rūpiniesi jų sveikata, visa tai gali nurodyti kaip įmonės išlaidas, ir tai itin skatina vartojimą, kuris vėliau prisideda prie smulkiojo verslo plėtros.

Pasak V.Leonavičiaus, vienas tokios ekonominės politikos paaiškinimų gali būti ir bendras valstybės nepasitikėjimas šiuo sektoriumi: didelės verslo įmonės garantuoja tam tikrą stabilumą ir pajamas, kurias nesunku numatyti ir suplanuoti, o smulkiuosius verslininkus kontroliuoti bei numatyti jų sumokamus mokesčius yra kur kas sudėtingiau. Taip valstybė eina paprastesniu keliu.

Kita vertus, smulkioji buržuazija, save įsidarbinantys ir savarankiškai besiverčiantys žmonės, yra klasikinė, dar XIX a. atsiradusi vidurinė klasė. Šiandien, keičiantis daugeliui ekonominės veiklos modelių ir pasauliui įžengiant į ketvirtąją pramonės revoliuciją, kurios varikliai – internetas, itin jautrūs jutikliai ir dirbtinis intelektas, viena nacionaline sėkmės istorija tapusi įmonė gali tapti kur didesne paskata vystytis vidurinei klasei, nei gausybė kasdienes prekes parduodančių ar paslaugas teikiančių nedidelių įmonių.

Demokratijos ramstis

Vidurinė klasė dar nuo senovės Graikijos ir Romos laikų yra ne tik ekonominė, bet ir politinė sąvoka. Dar Antikos laikais įsitikinta, kad savo gyvenimu patenkintas vidurinis sluoksnis yra demokratijos ir valstybės stabilumo garantas.

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Algis Krupavičius, vidurinė klasė – tai individai, kurie jaučiasi socialiai ir ekonomiškai saugūs šiandien bei apibrėžiamoje ateityje ir savo gyvenimo kokybę vertina gerai. Tokių žmonių Lietuvoje, pasak jo, geriausiu atveju, yra trečdalis. O tai, kad jie vertina savo gyvenimą gerai, lemia ir jų elgesį per rinkimus.

„Jų politinė elgsena yra prognozuojama ir nuspėjama, jie paprastai turi stabilią partinę tapatybę – žino, už ką balsavo ir už ką ketina balsuoti. Vidurinė klasė yra linkusi remti stabilumą ir evoliucinę, o ne revoliucinę kaitą. Dėl to vidurinė klasė yra vadinama demokratijos pamatu, jai yra priimtinos demokratijos taisyklės ir normos“, – aiškina politologas.

Žinoma, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir daugiau ar mažiau nusistovėjus demokratinėms normoms, realaus pavojaus, kad staiga iš kažkur išlįs revoliucinis judėjimas, nuversiantis šalies valdžią, nėra. Tačiau šiandien grėsme politiniam stabilumui išlieka populizmas ir prieš bene kiekvienus Seimo rinkimus atsirandantys nauji valstybės „gelbėtojai“, didele doze populizmo prisodrinantys savo programas ir šūkius.

Be to, kaip teigia A.Krupavičius, esant negausiai vidurinei klasei, politika Lietuvoje taip pat tampa socialiai apibrėžta ir apribota. Nors apie vidurinę klasę prieš rinkimus kalba kone visi, tačiau didžioji dalis diskusijų sukasi apie minimalų atlyginimą, socialinę paramą ir panašius veiksmus, orientuotus į gausiausią žemesnįjį sluoksnį, kuris galiausiai dažnai ir lemia nugalėtojus. Tuo Lietuva visų pirma ir skiriasi nuo Vakarų valstybių.

Ta pati dalis ir tarpukario Lietuvoje

Apie finansiškai saugią vidurinę klasę, kaip valstybės atramą, kalbėta ir tarpukario Lietuvoje – tuometis valstybės elitas taip pat siekė sukurti žmonių, visų pirma ūkininkų, sluoksnį, kuris būtų patenkintas savo valstybe, jaustųsi saugus, matytų ateities perspektyvą, todėl būtų pasirengęs ją ginti ir nesitapatintų su įvairiais antivalstybiniais revoliuciniais judėjimais. Žinoma, taip pat ir turėtų užtektinai pajamų.

Tarpukario Lietuvos visuomenės sanklodą tyrinėjusio Lietuvos istorijos instituto istoriko Gedimino Vaskelos manymu, maždaug trečdalis Pirmosios Respublikos valstietijos gali būti priskirta viduriniam sluoksniui, nors skurdi to meto statistika tikslių mastų negali atskleisti.

„Žvelgiant į ligonių kasų duomenis, apimančius ganėtinai mažą Lietuvos dalį, iš viso iki 70 tūkst. žmonių, jei spręstume pagal jų pajamų lygį, išeina iki 40 proc., galbūt šiek tiek mažiau, sunku tiksliai pasakyti. Tačiau jei šeimos pajamos siekė maždaug 96–200 Lt, tai jau buvo nemažai“, – aiškina istorikas.

Pasak jo, šiandien turime ir pernelyg mažai duomenų nustatyti, ar vidurinė klasė tarpukario Lietuvoje didėjo. Tačiau tendencijų lygiu viskas maždaug aišku: įvykdžius žemės reformą, tie, kurie žemės visai neturėjo, gavo savo sklypus, o tie, kurie turėjo mažai, gavo daugiau. Ir tai įvyko pačių turtingiausių žemvaldžių sąskaita. Toks pirmasis postūmis vidurinio sluoksnio pagausėjimo link iš pradžių neabejotinai įvyko.

„Jau 4-ajame dešimtmetyje prasidėjo natūralus diferenciacijos procesas. Ne kiekvienas žemės gavęs naujakurys išsilaikė, maždaug trečdalis savo ūkius turėjo palikti, žinoma, tokių atvejų nelaikysi gyvenimo pagerėjimu. Kita vertus, ūkininkavimo pradžia vos gavus žemės yra sunki. Tačiau neabejotinai Lietuva tapo kur kas vienalytiškesnė, nei buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, o procesai tada buvo natūralūs“, – sako istorikas.

Vidurinei klasei – radijas ir dviratis

Su vidurine klase paprastai siejama ir galimybė įsigyti tam tikrų daiktų bei laikytis tam tikro gyvenimo būdo. Štai prieš metus G.Nausėda tvirtino, kad Lietuvoje vidutinė šeima turėtų sau galėti leisti įsigyti ekonominės klasės, bet naują transporto priemonę, viena du kartus išvykti atostogų į Turkiją ar Italiją, gebėti šiek tiek pinigų atsidėti juodai dienai, kad prispyrus bėdai iš karto nereikėtų skolintis.

Tarpukario Lietuvoje aukštesnysis vidurinis sluoksnis galėjo sau leisti įsigyti dviratį, radijo imtuvą, apie automobilį to meto vidutinis lietuvis svajoti net nebandė. Kadangi absoliuti dauguma, maždaug trys ketvirtadaliai, žmonių vertėsi iš žemės, natūralu, kad svarbiausia buvo įvairūs padargai ir ūkio reikmenys: geresnis plūgas, tvirtesnio ūkinio pastato statyba, trąšos, nuo kurių tiesiogiai priklauso derlingumas, galbūt geresnių veislių gyvuliai.

Vidurinės klasės atstovas galėjo tikėtis savo vaikus leisti į mokslus: jei ne į universitetą, tai bent į gimnaziją. Žemesnės vidurinės klasės atstovas mokytis išleisdavo bent vieną vaiką.

Kai kurie miestų gyventojai galėjo įsivesti elektrą, nors, pasak G.Vaskelos, tai tebebuvo prabangos prekė, nes jos kaina siekė šiek tiek mažiau nei litą už kilovatvalandę, taigi net uždirbant 150 Lt atlyginimą įpirkti ją buvo sunku.

Nors dažnai manoma, kad didelę dalį vadinamosios vidurinės klasės tarpukario Lietuvoje sudarė žydų mažumos atstovai, kontroliavę didelę dalį prekybos, pramonės ir finansų bei gausiai gyvenę šalies miestuose ir miesteliuose, G.Vaskelos teigimu, turtinė diferenciacija buvo ne ką mažiau būdinga ir žydams: būta ir stambių kapitalistų, ir žemdirbių, ir varguomenės.

Istoriko manymu, madingos politologinės teorijos apie vidurinę klasę, kaip demokratijos garantą, ne visada atitinka tikrovę – užtenka pasižiūrėti į Pietų Afrikos Respubliką apartheido metais. Vidurinė baltųjų klasė ten buvo didelė, tačiau į demokratiją ta santvarka tikrai nebuvo panaši. Todėl tikrai nebūtų galima teigti, kad jeigu gausesnė ir stipresnė tarpukario Lietuvos vidurinė klasė būtų gyvenusi demokratijos sąlygomis, ji būtų turėjusi didesnių galimybių išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ilgiau nei du dešimtmečius.

„Didesnį vidurinį sluoksnį turinčios valstybės irgi kartais nekaip pasirodo, nes daug kas priklauso ir nuo išorinių aplinkybių. Kad ir kaip stipriai kas jaustųsi, dažnai tai tampa nebesvarbu, kai išorinės jėgos yra daug galingesnės ir stipresnės, todėl tokio tiesioginio vektoriaus išvesti neįmanoma“, – įsitikinęs G.Vaskela.