Iš Lentvario į Vilnių autobusai piko valandomis kursuoja maždaug kas 6-8 minutes – dažniau nei, tarkime, iš Pilaitės mikrorajono į Centrą. Taip yra dėl to, kad į darbą sostinėje iš Lentvario kas rytą važiuoja, o vakare namo grįžta keli tūkstančiai gyventojų.
Masiškai į Vilnių dirbti kasdien važinėja ir Trakų, Vievio ar net tolimesnių Šalčininkų, Širvintų, Ukmergės ir kitų rajonų gyventojai.
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, iš viso į sostinę kasdien atvažiuoja apie 130-150 tūkst. žmonių, daugiausia – į darbą. Šis skaičius per 30 metų išaugo net penkis kartus.
Beje, miesto valdžia tuo nėra patenkinta ir vadina Vilnių miestu-donoru, mat sostinė priversta dalintis surenkamu gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) su kitais miestais, iš kurių atvyksta darbo jėga. Pavyzdžiui, savivaldybės duomenimis, Vilniui šių metų biudžete numatyti tik 42 proc. GPM (tai turėtų sudaryti 366 mln. Lt), tuo tarpu beveik visiems kitiems šalies miestams skiriama 100 proc. surenkamo mokesčio.
Tiesa, tai visai nereiškia, kad Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje ar Šiauliuose nedirba kitų miestų ar rajonų gyventojai – ši tendencija, nors ir mažesniu mastu nei Vilniuje, pastebima visuose didesniuose šalies miestuose.
Pavyzdžiui, Kaune dirba ne tik dalis vilniečių, bet ir daug aplinkinių rajonų gyventojų, ypač iš Elektrėnų, Kaišiadorių, net Marijampolės. Na o Lietuvos jūrų uoste Klaipėdoje dirba taip pat tūkstančiai žmonių, kurių šeimos gyvena Kretingoje, Garžduose, Šilutėje ir kt.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto atstovas Donatas Burneika teigia, kad nemažai darbą didesniuose miestuose susiradusių lietuvių ilgainiui tampa nuolatiniais jų gyventojais – ši migravimo iš periferijos į didmiesčius tendencija ypač ryški pastaraisiais metais.