Statistikos departamento išankstinio įverčio duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį šalies BVP buvo 6,6 proc. didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu.

Šis puikus rodiklis pranoko visų šalies ekonomikos raidą prognozuojančių institucijų prognozes. Kita vertus, dėl sparčiai blogėjančios tarptautinės ekonomikos situacijos, kitąmet šį rodiklį veikiausiai prisiminsime nostalgiškai dūsaudami ir laikysime jį vienu iš paskutinių Lietuvos makroekonominės vasaros pasireiškimų.
Ekonomikos lėtėjimo tendencijas apžvelgiamąjį ketvirtį buvo galima išskaityti iš anksčiau skelbtos pagrindinių šalies verslo sektorių veiklos statistikos. Antai 2011 m. sausio-birželio mėn., palyginti su analogišku 2010 m. laikotarpiu, visa pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis išaugo 12,5 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 12,4 proc.), tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. augimo tempas sumenko iki 10,6 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 10,7 proc.). Stabilizavosi transporto sektoriaus įmonių rodikliai: sausio-birželio mėn. AB Lietuvos geležinkeliai pervežė 13,9 proc. daugiau krovinių nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 14,1 proc.; Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir Būtingės terminale 2011 m. sausio-birželio mėn. krovinių perkrovimas per metus padidėjo 19,6 proc., o sausio-rugsėjo mėn. – 17,6 proc.
Net tam tikrą laiką tamsiuoju Lietuvos ekonomikos arkliuku vadintas mažmeninės prekybos sektorius nebeišspaudžia didesnio greičio. 2011 m. sausio-birželio mėn. mažmeninė prekyba palyginamosiomis kainomis buvo 22,1 proc. didesnė nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 21,3 proc., mažmeninė prekyba neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybos padidėjo atitinkamai 6,3 proc. ir 7,4 proc.
Ką gi, belieka dar kartą patvirtinti senokai žinomą tiesą, kad šalies ūkis kyla ir klumpa įkandin pagrindinių eksporto partnerių. Skirtingai nei JAV ar Kinijos, Lietuvos vidaus rinka yra pernelyg sekli, jog galėtų ilgesnį laiką sušildyti nuo globalinių skersvėjų sužvarbusį verslą. Reaguodamos į prastas išorės naujienas ir mažėjantį užsakymų portfelį, įmonės vėl priveria investicinių projektų stalčius. Vietoje gamybos plėtros prioritetas teikiamas didesniam efektyvumui ir konkurencingumui, stengiamasi mažinti finansinio sverto rodiklius, t.y. kontroliuoti įsiskolinimo lygį.
Tokie tikslų hierarchijos pokyčiai jau atsiliepia arba netrukus atsilieps darbo vietų kūrimo procesui. Nebūdami įsitikinę savojo verslo perspektyva, darbdaviai nenoriai priims naujus darbuotojus pagal neterminuoto darbo sutartis. Tokiomis aplinkybėmis, būtų racionaliau siūlyti  konkretiems projektams įgyvendinti būtiną arba griežtai apibrėžtos trukmės darbą. Tai savo ruožtu lems ir darbo užmokesčio politikos slinktį, apsiribojant vienetiniais atlyginimų kėlimo atvejais ir pamirštant ankstesnius planus didinti algas urmu. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis nustos mažėti, o vidutinį darbo užmokestį sukaustys įšalas, tačiau nevertėtų puoselėti ir staigaus šių rodiklių gerėjimo vilčių.
Lietuva pasižymi tradiciškai itin aukštai užkelta valstybės vaidmens lūkesčių kartele. Ir dabar yra nemažai politikų bei plačiosios visuomenės atstovų, kurie ragina „kažką daryti“ ir imtis aktyvios ekonomikos skatinimo politikos. Jei toks skatinimas lemtų didesnį vartojimą, paspartėtų importo augimo tempai ir išaugtų užsienio prekybos deficitas, o ūkio gebėjimas atsispirti išorės šokui nepadidėtų. Kas kita – investicijų puoselėjimas ir realus būsto renovavimas, kuris suteiktų postūmį vėl į duobę smunkančiam statybų sektoriui.