"Vorutos" archyvas

Šiandien sukanka 63 metai nuo didžiausios lietuvių tremties, kurioje priverstinį likimo posūkį pasidalijo 12 000 šeimų. Ši tremtis buvo išskirtinė tuo, kad tuometiniai represiniai organai visas tremtinių šeimas, suderinę su SSSR miško pramonės ministerija, nukreipė į šios ministerijos Krasnojarsko krašto, Irkutsko srities ir Buriatijos–Mongolijos įmones miško ruošos darbams.

Pirmieji tremtiniai Sibire iš Lietuvos atsirado dar XIX amžiaus viduryje, caro valdžiai malšinant 1963 metų sukilimą. Vėliau jų gretas papildydavo knygnešiai. Neliko žinių apie daugumos jų likimus, jų gyvenamas vietas toli nuo savo krašto. Pokario metais čia atskirose gyvenvietėse lietuviai – tremtiniai sudarė nemažą gyventojų dalį. Vienas iš tokių rajonų Krasnojarsko krašte buvo Manos upės baseinas, į kurį 1948 metais buvo nukreipta penki traukinių ešelonai su tremtiniais iš įvairių Lietuvos rajonų miško darbams.

Manos upė – dešinysis Jenisėjaus upės intakas, įsiliejantis į jį 30 km žemiau Krasnojarsko miesto ir  buvo naudojama pagamintos medienos plukdymui iki Krasnojarsko miesto iš visų miško ruošos įmonių. Upės ilgis 475 km ir savo vandenų pradžią semia iš šiaurinio Rytų Sajano kalnų šlaite esančio Verchnemanskoje ežero. Dvyliktame kilometrų nuo ištakų Manos upė 800–1000 metrų teka po žeme (tuneliu) ir toliau savo vandenis neša, praskynusi sau  kelią tarp uolų ir akmens sangrūdų, vadinamais povandeniniais slenksčiais. Upė turi apie 300 intakų, iš kurių didžiausios: Krolas, Mina ir Kolba. Aukštupyje upė labai srauni 7–8 km/val., turinti nuolydį 4,2 m vienam kilometrui. Temperatūra vandens vasarą 10–12 C laipsnių. Upė apgyvendinta iki gyvenvietės Vyježyjlog, toliau apie 100 km iki jos ištakų 1 400 m nuo jūros lygyje gyvenviečių nėra.

Manos upės baseinas apima 9,3 tūkst. kv. km ir didesnioji jo dalis padengta miškais. Čia esančius miškų masyvus organizuotai įsisavinti pradėta apie 1930 metus. Tada šiems darbams buvo atitremti ukrainiečiai ir rusai, kuriems buvo pripažintas „buožių“ statusas. Tremtiniai keitė vieni kitus ir plėtė medienos ruošos pramonę. Apie tai Krasnojarsko technologinio universiteto docentas, publicistas Genadijus Mironovas (Genadij Mironov) savo knygoje „Žalieji Krasnojarsko plotai“ (2009 m., Krasnojarskas), apžvelgdamas šiame krašte miško pramonės vystimosi eigą nuo XX amžiaus pirmųjų metų rašo: „Be abejo, trisdešimtieji metai ir vėliau buvo sunkus metas miško pramonei. Medienos ruoša pagrindinai gulė ant pečių perkeltų asmenų, išbuožintų valstiečių, ištremtų iš didžiųjų miestų inteligentų, represuotų tautų, ypatingai vokiečių ir gyventojų iš Pribaltijos respublikų. „Kraslag“ įstaigose (taip buvo vadinami lageriai Gulago, tarp jų „Kraslag“, kuriame kiekvienam iš jų buvo suteikiami numeriai ir indeksai – V. G.) buvo naudojamas nenormuotas, tiesiog vergiškas politinių kalinių darbas“.

„Kraslag“ lageriuose (jam buvo suteiktas indeksas – učreždenije U–235) buvo kalinama didžioji dalis lietuvių vyrų, atskirtų nuo šeimų Naujoje Vilnioje 1941 m. birželio 14 d. trėmimų metu. Tik maža dalis iš jų išgyveno. Čia 1942–1943 metais lietuviams buvo pradėtos „sudarinėti“ baudžiamosios bylos ir jiems skiriamas įkalinimas nuo 10 metų iki mirties bausmės. Nuteistieji mirties bausme buvo sušaudomi Kansko miesto kalėjime, jeigu iki to jie likdavo dar gyvi nuo alinančių darbų miškuose. Taip buvo sunaikintas Lietuvos elitas. Šie lageriai, įkurti 1938 metais, veikė Krasnojarsko krašte Rešiotų, Nižne–Ingašo, Kansko rajonuose. Per juos, pagal Krasnojarsko skyriaus „Memorialas“, tiriančio stalininių represijų pasekmes, duomenis praėjo daugiau nei 100 tūkst. kalinių ir jie karo metu gamino trečdalį medienos Krasnojarsko krašte.

Didžiausią plėtros pagreitį įgavo Manos upės baseine veikiantys Sovetsko, Unguto, Badžėjaus ir Partizansko miško pramonės ūkiai bei Manos miško plukdymo kontora 1948 metais, apgyvendinus tremtinius iš Lietuvos. Buvo išplėstos esamos gyvenvietės bei įkurtos naujos.

Iš 7 200 tremtinių šeimų iš Lietuvos, skirtų Krasnojarsko kraštui 1948 metais, 2 000 šeimų buvo nukreipta į miško pramonės ūkius prie Manos upės.

Kelionei geležinkeliu iki paskirtos geležinkelio stoties visiems ešelonams buvo numatyta 18 parų. Tolimesnė kelionė, išlaipinus tremtinius iš geležinkelio vagonų, iki paskirtos apgyvendinimui vietos trukdavo ne mažiau laiko. Tremtiniams, kuriems teko keliauti į tremties vietoves Jenisėjaus upe, kelionė truko mėnesį ir daugiau.

Kadangi tuo metu Vilistojos miško pramonės ūkis buvo likviduojamas (čia miškus iškirto anksčiau buvę tremtiniai), visas lietuvių tremtinių kontingentas buvo perduotas Partizansko miško pramonės ūkiui ir jie privalėjo dirbti Koj miško ruošos punkte, tai apie 20 kilometrų Manos upe aukštyn. Apie metus, kol gyvenvietėje Koj buvo statomi gyvenamieji namai, darbingoji tremtinių dalis pėsčiomis keliaudavo į Koj gyvenvietę ir ten visą savaitę gyvendavo barake su dviaukščiais gultais miegui. Iki pilno visų tremtinių įsikūrimo gyvenimui naujoje vietoje su šeimomis prireikė daugiau nei vienų metų. Tai vienas iš epizodų, kaip klostėsi kelionė ir gyvenimo pradžia priverstinai perkeltiems iš Lietuvos į svetimą kraštą.

Iš viso į Manos upės baseine esančias miško pramonės ūkius 1948 m. gegužės 22–23 dienomis buvo pasiųstos 1 939 tremtinių šeimos iš Lietuvos. Tai pats didžiausias tremtinių kiekis vienu metu atsiųstų į šį rajoną nuo 1930 m. Čia jie visi buvo apgyvendinti ir įdarbinti keliaujant žemyn upe: Partizansko, Badžėjaus, Unguto ir Sovietsko miško pramonės ūkiuose bei Manos miško plukdymo kontoroje. Kiekvienas miško pramonės ūkis pradėjo gaminti 250–300 tūkst. kubinių metrų medienos per metus. Iki 1958 m., kol lietuviai tremtiniai nebuvo pradėję gauti normalius piliečių pasus ir grįžti į gimtąjį kraštą, apvalios medienos ruošos pramonė Manos upės baseine buvo pasiekusi aukščiausių gamybos apimčių.

Šiose apylinkės ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviams pavyko sutikti tik vienetus ten likusių po tremties lietuvių bei apleistas mūsų tautiečių kapinės. Per dešimt tremties metų ant Manos upės krantų alinančio darbo pastangomis lietuviai ne tik pagamino ir išplukdė šia upe milijonus kubinių metrų medienos, bet ir paliko vietiniams gyventojams darbštaus bei tvarkingo gyvenimo pavyzdį. Per šį laikotarpį tarp lietuvių nebuvo nei vieno kriminalinio nusikaltimo, prasigėrimo ar kitokių asocialių reiškinių. Daugelis jaunesnės kartos tremtinių sugebėjo įveikti vietinės valdžios suvaržymus bei buities sunkumus ir pasiekė vienokio ar kitokio mokslo. Yra ir šiuo metu žinomų visai Lietuvai žmonių, kurie savo gyvenimo pirmuosius metus praleido tremtyje prie Manos upės. Seimo narys Kazimieras Kuzminskas vienerių metų amžiaus su šeima buvo atvežtas į Partizansko rajono Koj gyvenvietę, o Seimo narys Juozas Olekas 1955 metais gimė tremtyje Mansko rajono Unguto gyvenvietėje.

Žymiai pasikeitė susisiekimo situacija Manos upės aukštupyje 1965 metais, įvedus į eksploataciją geležinkelio trasą Abakanas–Mansko rajono Taišetas, kurios 50 kilometrų ruožas driekiasi Manos upės krantais ir apima visą buvusio Partizansko miško pramonės ūkio veiklos teritoriją, kuris yra pačiame Manos upės aukštupyje. Dėl sudėtingo vietovės reljefo minėtas 50 km geležinkelio ruožas trimis tiltais kerta Manos upę, Nors spaudoje šios trasos statyba buvo pavadinta komjaunuoliška, faktiškai nuo 1958 metų ją statė kariškiai – kas 30 kilometrų buvo išdėstyti kariniai daliniai. Geležinkelis Abakanas–Taišetas, kertantis Sajanų kalnus, turi 9 tunelius. Ilgiausias iš jų Manos tunelis 2,4 km ilgio yra šalia minėtos Koj gyvenvietės, ir iki 2008 metų šis tunelis buvo ilgiausias Azijos kontinente. Šalia geležinkelio atsirado kelias automobiliams. Apvalią medieną pradėta tiekėjams vežti geležinkelio vagonais. 1986 metais buvo nutrauktas medienos plukdymas Manos upe.

Šiuo metu pagrindiniai Manos upės Partizansko ir Mansko administraciniai rajonai per pastaruosius 50 metų po tremtinių iš Lietuvos išvykimo neįgavo tolimesnio vystimosi. Buvę stambūs miško pramonės ūkiai savo veiklą nutraukė, nedidelė aukso gavybos įmonė 2003 metais užsidarė. Geležinkelio trasa Abakanas–Taišetas neatnešė žymių permainų šiems rajonams. Šis geležinkelis buvo tiesiamas daugiau strateginiais sumetimais. Jo tolimesne tąsa tapo nuo Taišeto pastatyta BAM‘o magistralė iki Vladivostoko, siekiant turėti antrą geležinkelio liniją, nes pirmoji, tuo metu vienintelė, driekiasi palei Kinijos sieną.

Su Manos upe siejami administraciniai rajonai, nors nuo krašto centro Krasnojarsko miesto juos skiria 120–200 km, šiandiena retai apgyvendinti. Partizansko rajone 4,950 kv. km plote gyvena 11 275 gyventojai, Mansko atitinkamai 5,960 kv. km – 17 900 gyventojų, Partizansko rajone vienam kvadratiniam kilometrui tenka 3 gyventojai, Mansko rajone – 2,2. Pastarajame per penkerius metus gyventojų sumažėjo apie 3 000.

Gamta šiam tremtinių kraštui nepagailėjo grožio įvairovės ir staigmenų ekstremalių pojūčių mėgėjams. Paskutiniu metu čia imta skatinti turizmą. Manos upės žemupyje 30 km prieinama upių laivams. Čia yra nemažai turistinių bazių ir tapo traukos centru šalia esančio Krasnojarsko miesto gyventojams.

3 kilometrus į rytus nuo gyvenvietės Oriešnoje (buvusio Badžėjaus miško pramonės ūkio centrinės būstinės) vietiniams gyventojams buvo žinoma požeminė ola, kuri tik 1964 metais pradėta tyrinėti, vėliau gavusi „Didžioji Oriešnojos“ pavadinimą. Pirmaisiais metais buvo ištyrinėti pirmi 240 metrų. Tik 1991 metais baigta šių požeminių labirintų kartografija. Pasirodo – bendras jų ilgis sudaro 45 km, gylis iki 195 m ir yra didžiausia Rusijos federacijoje .Visus metus čia laikosi pastovi temperatūra +3 C. Labirintų praėjimai ir juose esančios erdvės turi savo pavadinimus ir yra paruošti turistų lankymui. Teigiama, kad dalis požeminių labirintų prieinami be ypatingo pasiruošimo ir specialios įrangos. 1998 metais Krasnojarske buvo sukurtas telefilmas „Žvilgsnis į trečiąjį kosmosą“, skirtas šiam požeminiam pasauliui.

Viename informaciniame šių požeminių labirintų aprašyme, skirtame turistams, minima, kad šalia yra pribaltiječių tremtinių kapinės, stačiusių siaurąjį geležinkelį, bei kurio liekanomis šiuo metu turistai keliauja link labirintų angos nuo Oriešnoje gyvenvietės. Būtina patikslinti, kad tai lietuvių tremtinių kapinės. 1948 m. į Badžėjaus miško pramonės ūkį buvo atvežta 300 šeimų iš Lietuvos ir dalis darbingų tremtinių dirbo šio siaurojo geležinkelio statyboje, skirto medienos išvežimui iš kirtaviečių (latvių ir estų tuo metu šiame rajone nebuvo). Šias kapines, be abejo, aplankė 2008 metais „Misija Sibiras“ dalyviai, keliavę šiame rajone.

Krasnojarsko miesto turistinės firmos siūlo išvykas Manos upe – dviejų dienų trukmės, savaitės ir daugiau baidarėmis. Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali praplaukti nuo Kuturčino viršukalnės papėdės (1765 m), įveikiant upėje esančius slenksčius, kurie pavaldūs tik patyrusiems. Plaukiant upe galima grožėtis įvairių figūrų uolomis, kurių aukštis siekia keliasdešimt metrų.

Daugiau kaip dešimt metų kasmet čia vyksta festivalis „Visockis Sibire“, minint jo dalyvavimą filme „Taigos šeimininkas“(1965 m.), kuris buvo statomas Manos upės ir Vyjezžyj log gyvenvietės apylinkėse. Čia jo atminimui yra ant uolos upės krante pritvirtinta lenta su poeto Vladimiro Visockio eilėraščio tekstu: „Prakūrenk man pirtį baltai, aš pasiilgau baltos šviesos“.

www.voruta.lt