BFL

Tremtinių noras nesitaikyti su neteisybe ir grįžti į tėvynę buvo Lietuvos pasipriešinimas sovietinės okupacijos metais, teigia europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Antradienį Lietuvos karo akademijoje surengtoje konferencijoje Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių  atminimo metams paminėti jis linkėjo, kad pasipriešinimo valia neužgestų.

“Sibire teisingumo nėra, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. Sibire ta laikysena buvo Lietuvos pasipriešinimas, ir grįžusiųjų tikėjimas – taip pat pasipriešinimas neteisybei ir nelaisvei, kuris taip galingai pasireiškia atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui”, – kalbėjo V.Landsbergis.

Pasak jo, Lietuva pirmoji pasauliui papasakojo, kaip “du banditai sugalvojo pasidalyti pasaulį”.

“Ir šitą tiesą dar reikia nešti ir nešti, ir kol ją nešime, tol ir vyks mūsų pasipriešinimas netiesai, iškreipimui, o netiesa, tai ir nelaisvė”, – kalbėjo europarlamentaras.

Jis stebėjosi, kad dabar vyrauja nuostata: “Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą”.

“Bet Aukų gatvėje buvo nemažai jaunimo, gal ne vien todėl, kad Stano dainavo patriotines dainas. Jaunimas, bemaž visi moksleiviai – žiūrėjau į juos – su choru giedojo Lietuvos himną, ne visada taip būna”, – sakė vienas iš Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimo lyderių.

Kalbėdamas Karo akademijoje susirinkusiems klausytojams, tarp kurių daugiausia buvo kariai, V.Landsbergis prisiminė ir tarpukario Lietuvos istoriją.

Jis minėjo 1920 metų rugpjūčio 31 dieną Latvijos kurorte vykusią konferenciją, kurioje Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Ukraina pasirašė sutartį, pripažino viena kitą de jure, sutarė tik taikiai spręsti teritorines problemas ir parengti bendrą karinės gynybos koncepciją.

“Įsitvirtinus tokiai sąjungai Europos istorija būtų buvusi kitokia. Deja, šią progą pražudė Lenkijos teritorinės pretenzijos ir ypač Juzefo Pilsudskio gobšumas kaimynų žemėms. Konkrečiai atsinaujinęs karas su Lietuva ir invazija į Vilnių”, – dėstė V.Landsbergis.

Jis pabrėžė, kad 1939 metais Lietuvos, kentėjusios nuo agresyvių Lenkijos ir Vokietijos veiksmų, budrumas sovietų grėsmei nusilpo, o “šalies vadovybė blaškėsi kaip muselė voro tinkle”.

Anot jo, “Lietuvos vyresnieji” labai gerai prisimena suomių pasipriešinimą SSRS bandymui okupuoti jų šalį, kuriuo lietuvių valstybė nepasekė.

“Iki šiol tenka girdėti senų karių arba jų vaikų refleksijas, kaip tėvas sakydavo: “tokią turėjome kariuomenę, tokią ginkluotę, matėme, kokie utėlėti ubagai atėjo, mes viena ranka po dešimt jų būtume tvarkę”, – pasakojo politikas.

Anot jo, galbūt tai galima vadinti gražia vaizduote, tačiau ji rodo, kad būta ryžto priešintis.

“Manau, kad priežasčių daugiau negu kito šios konferencijos pranešimo dilemoje: ar valios stoka, ar racionalus skaičiavimas. Galima būtų dar klausti, ar pakrikimas, ar išdavystė? Manau, susidėjo viskas. Buvo labai didelis pakrikimas, buvo ir išdavystė”, – teigė V.Landsbergis.

“Prezidentas gal nebuvo pakrikęs ir nebuvo išdavikas, bet jis liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors gal paskutinio posėdžio metu galėjo imtis kokių drastiškų priemonių”, – svarstė jis.