BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Broliai dvyniai Kristijonas ir Augustinas Vizbarai (31 m.) studijas pradėjo Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete, o po doktorantūros studijų Vokietijoje drauge su vyresniuoju broliu Dominyku (35 m.) įkūrė puslaidininkių technologijų įmonę „Brolis Semiconductors“. Mokykloje nejautę išskirtinio potraukio fizikai, vos pradėję studijuoti, dvyniai patys pasirinko puslaidininkių fizikos kryptį ir tapo šios srities lyderiais. Šiandien jų sukurtomis lazerių sistemomis naudojasi Prancūzijos ir kitų NATO šalių kariai.

Kad susiklostytų panaši sėkmės istorija, pasak Kristijono Vizbaro, svarbiausia yra pasirinkti tai, kas sekasi geriausiai, kam esi gabiausias, o tada – ne plūduriuoti, bet pasinerti į savo sritį. Ir daug dirbti.

– 2012 m. „Brolis Semiconductors“ turėjo šešis darbuotojus ir džiaugėsi ką tik pristatytu molekulinių pluoštelių epitaksijos reaktoriumi. Kaip per kelerius metus pasikeitė jūsų kolektyvas, įranga, produkcija?

– Pradinį etapą sudėtinga palyginti su dabartimi, tačiau jau treji metai, kai viskas veikia: įmonėje vyksta kūrimo, gamybos procesai, labiau patobulėjome technologijų požiūriu, „Brolis Semiconductors“ dirba 16 darbuotojų. O pagrindinis pokytis per šiuos kelerius metus – vertikaliai integravomės į pridėtinės vertės kūrimo grandinę. Savo veiklą pradėjome nuo atskirų komponentų kūrimo, o šiandien tuos komponentus patys integruojame į sistemas ir sukuriame galutinį produktą, gatavą daiktą, kuris ir keliauja pas klientus.

– Kokius „gatavus daiktus“ gaminate, kas naudojasi jūsų sukurtomis sistemomis?

– Kadangi gaminame optoelektroninius komponentus, ar tai būtų lazeriniai diodai, ar kiti optoelektroniniai komponentai, ir sistemos yra optoelektroninės – stebėjimo, lazerių, atliekančios tam tikras funkcijas.

Ko gero, pati paprasčiausia sistema yra vadinamasis taikymosi lazerinis žymeklis, kuriuo gynyboje naudojasi atakos koreguotojai, įprastai NATO kariuomenės. Tai gana modernus padalinys, dirbantis su artilerija arba oro pajėgomis, kuris padeda nukreipti ugnį į priešišką taikinį, jį slapta pažymėdamas taip, kad matytų tik draugiškos pajėgos. Teoriškai Lietuvai tai irgi turėtų būti aktualu. Kol kas revoliucija kariuomenėje dar neįvyko, bet gal kada nors tas supratimas ateis.

O anksčiau ar vėliau tos naujos technologijos pasieks ir kasdienį vartojimą.

Kiti produktai – slaptos stebėjimo sistemos, kurios „mato“ ir dieną, ir naktį, per rūką ir sniegą, blogomis oro sąlygomis, kai standartinėmis sistemomis negali nieko pamatyti. Mūsų kuriamos sistemos geba identifikuoti objektus, jei yra naudojamos žvalgyboje – atpažinti tam tikrus bruožus. Jos veikia kelių ar keliolikos kilometrų atstumu, priklauso nuo pritaikymo poreikių. Daugiausia šios sistemos tarnauja gynybos pramonės rinkai, nes naujos technologijos visada pradedamos taikyti būtent šioje srityje – ir mobiliųjų telefonų pradžia buvo gynyboje. O anksčiau ar vėliau tos naujos technologijos pasieks ir kasdienį vartojimą.

– Ar komercinėje, mokslinėje veikloje buvo koks nors lūžio taškas, įvertinimas, kai supratote, kad iš idėjos kažkas išeis?

– Galbūt įvertinimas iš dabartinės, komercinės veiklos. Neseniai Prancūzijos karinė laboratorija tyrinėjo mūsų stebėjimo sistemą ir įvertino ją kaip geriausią, palyginti su jų pačių ar kitų tiekėjų, pavyzdžiui, JAV, gaminamomis sistemomis. Malonu, kai apie Lietuvoje pagamintą produktą tokia organizacija pasako: tai geriausia, ką esame matę.

Matyt, geriausias įvertinimas ir yra grįžtamasis ryšys. Kai atlieki užduotį, o po kiek laiko sulauki įvertinimų, kurie kuria reputaciją, tai ir motyvuoja. Nesame susidūrę su nusivylusiais klientais, kurie sakytų, kad kas nors neveikia, kažką sugadinome.

Įdomu buvo ir studijuojant doktorantūroje: Vokietijoje išgyvenome ir lengvų, ir sunkių laikų. Tačiau kai atsirado rezultatų, pasiekimų, mums, kaip jauniems žmonėms, buvo smagu sulaukti dėmesio. Būtent tai vėliau ir buvo motyvacija įkurti savo įmonę ir technologijas komercializuoti.

– Studijavote doktorantūroje, bet mokslų daktaro laipsnio trumpinio prie pavardžių nerašote?

– Studijas baigėme, bet kol kas darbų neapsigynėme. Galbūt kažkada ir tapsime mokslų daktarais, tačiau nematau reikalo skubėti. Manau, kad 90 proc. atvejų trumpinys dr. prie pavardės kompetencijos neprideda, apie ją turi kalbėti darbai. O aš neturiu ko slėpti: mano moksliniai darbai yra viešai prieinami, akivaizdu, kad už juos būtų galima gauti net ne vieną daktaro laipsnį.

Manau, kad 90 proc. atvejų trumpinys dr. prie pavardės kompetencijos neprideda, apie ją turi kalbėti darbai.

Tikrai nesakau, kad reikia sekti mano pavyzdžiu, bet taip susiklostė, kad įmonę įkūrėme dar nebaigę doktorantūros, tad ir „nuvažiavome“ į komercializaciją. Be to, šis laipsnis svarbiausias siekiant akademinės karjeros – jei esi dėstytojas ar mokslininko kelią pradedi akademinėse institucijose.

– Kaip kilo nuosavos puslaidininkių lazerių gamybos įmonės idėja?

– Viskas prasidėjo, kai su broliu dvyniu įstojome į VU Fizikos fakultetą, nors mokykloje specifinio pašaukimo fizikai nejautėme, – mus paragino tėvas, sakydamas, kad ten mokytis bus įdomu. Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, aukšti buvo ir egzaminų įvertinimai, todėl galėjome įstoti, kur norėjome, bet pasirinkome fiziką.

Fizika, konkrečiai puslaidininkių fizikos kryptimi, susidomėjome jau pradėję studijuoti. Patys ėmėme gilintis į šią sritį ir jau antrame kurse žinojome, kad norime tęsti studijas konkrečiai puslaidininkių prietaisų gamybos srityje. Tada pradėjome ieškoti, kur galėtume studijuoti toliau, o trečiame kurse faktiškai jau buvome įstoję į Švedijos karališkąjį technologijų institutą – reikėjo tik baigti bakalauro studijas.

Būdavo, prieina žinomų žmonių iš žinomų universitetų ir sako: broliai, gal jau komercializuokite, ko laukiate, gal jau atėjo laikas?

Baigę bakalaurą Vilniuje išvykome į Švediją, bet ten buvo sudėtinga pakliūti į laboratorijas – magistrantų į jas nelabai įsileidžia, o tai mūsų netenkino, todėl greitai radome, kur būtų galima save realizuoti, ir taip atsidūrėme Vokietijoje. Ten mūsų magistro darbai buvo įvertini labai geri – turėjome ir mokslinių publikacijų, ir rezultatų, todėl mums pasiūlė likti Miuncheno technikos universitete. Tad ir likome pusketvirtų metų, studijavome doktorantūroje. Per tą laiką subrendo mūsų žinios, o doktorantūros karjera tikrai buvo aukšto lygio: per trejus metus parašėme maždaug 20 publikacijų, buvo ir patentų, skaitėme kviestinių pranešimų, brolio straipsnį publikavo „Nature“, prestižinis mokslo žurnalas.

Kai keliaudavome po konferencijas JAV, skaitydami pranešimus, būdavo, prieina žinomų žmonių iš žinomų universitetų ir sako: broliai, gal jau komercializuokite, ko laukiate, gal jau atėjo laikas? Pagalvojome: jei ne dabar, tai kada? Ir pabandėme.

– Retą idėją įgyvendinsi be pinigų. Kur jūs gavote investicijų?

– Pirmiausia radome rizikos kapitalo fondą, kuris sutiko investuoti, o vėliau pasinaudojome trijų ES projektų parama. Finansavimo šaltinius derinome vieną su kitu, nes be investuotojų nebūtume galėję pretenduoti į europinę paramą ir atvirkščiai. Kai sugalvojome, kad norime komercializuoti technologiją, pradėjome intensyviai ieškoti investuotojų. Jų paieškos užtruko pusmetį.

– Brolis Dominykas, vadovaujantis „Brolis Semiconductors“, yra arčiau verslo?

– Taip, jis baigė inžinerijos krypties studijas, bet labiau susijusias su vadyba. Pats dirbęs pramonėje, vėliau jis įkūrė savo medienos gaminių įmonę. Taigi jis buvo verslininkas, o mes su broliu Augustinu – mokslininkai. Turėjome technologinių žinių, idėjų, bet kad jas komercializuotum, paverstum verslu, reikia suprasti daug gerokai žemiškesnių dalykų. Tad vyresnis brolis puikiai papildė mūsų komandą, pavyzdžiui, lėšų, investuotojų paieška yra jo įdirbis. Mokslininkui fizikui susikalbėti su finansų žmonėmis – nelengva, jų pasaulius skiria nemaža praraja. O trise sudarėme neblogą komandą – turime savo sritis, bet vienas kitą papildome.

– Iš Švedijos į Vokietiją vykote dėl darbo laboratorijose, praktinio taikymo patirties. Kokias sąlygas šiuo požiūriu turi Lietuvos studentai, kai atsirado mokslo slėniai, moderni įranga laboratorijose, VU fizikai gali dirbti Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre Saulėtekyje?

– „Geležies“, ar technologinės platformos, požiūriu sąlygos pasikeitė. Maždaug 2007-aisiais, kai išvykome iš Vilniaus, nebuvo nieko. Dabar yra įrangos, nors ji galėtų būti ir geriau suderinta, bet tikrai įvyko ne pablogėjimas. Tačiau svarbiausia yra ne įranga, bet psichologiniai dalykai: ar yra vadovas, kuris gali įkvėpti studentą, nukreipti jį tam tikra kryptimi. Įranga pati savaime inovacijų nekuria, turi būti kažkas, kas žino, ką nori su ja padaryti – turi ambicingą tikslą ir jo siekia. Šiuo požiūriu Lietuvoje dar prastai, todėl visas viltis sieju su jaunąja karta – jaunais tyrėjais, mokslų daktarais, kurie patys išsikels sau tikslų, turės vidinės motyvacijos ir išvėdins kambarį. Tai svarbiausias indėlis, kurio reikia, kad Lietuvoje atsirastų tai, kas yra svetur.

Lietuvoje to nematau, labiau pasireiškia požiūris, kad kaip nors pavyks, kažkas bus, per galvą verstis nereikia.

Pavyzdžiui, Vokietijoje vyrauja skatinimas, keliami aukšti reikalavimai, ugdomos ambicijos konkuruoti su pačiais geriausiais – pasiekti ne tokių pat rezultatų kaip geriausieji, bet daug geresnių. Ten sakoma: esi mokslininkas ir viskas priklauso nuo tavęs, privalai arti, kad kažkas pasikeistų. Lietuvoje to nematau, labiau pasireiškia požiūris, kad kaip nors pavyks, kažkas bus, per galvą verstis nereikia. Bet reikia pripažinti: kol nesiverti per galvą, tol esi vidutinybė. Taigi viskas priklauso nuo vidinių ambicijų: jei studento, tyrėjo ambicijos neužgesins koks nors kunigaikštis „iš viršaus“, čia pasiekti galima labai daug.

– O savo kolektyve turite jaunų žmonių – studentų, absolventų?

– Visi žmonės pas mus labai jauni, nes Lietuvoje puslaidininkių technologijų srityje nėra kompetencijos, tad ir darbo rinkoje nėra žmonių, kurie turėtų reikalingų žinių ir patirties. Šios pramonės Lietuvoje nėra jau 25 metai, todėl normalu, kad darbo rinkoje susidarė vakuumas.

Mes stebime žmones universitetuose, einame į jų baigiamųjų darbų gynimus, klausinėjame profesorių, kurie studentai geresni, talentingesni, ir bandome nugriebti tą grietinėlę. Pritraukiame pačius geriausius, kurie pas mus atlieka baigiamuosius bakalauro ar magistro darbus ir vėliau tampa mūsų darbuotojais.

– Ką patartumėte mokiniams, abiturientams, besirenkantiems studijas, – kaip žinoti, kur gali pasisekti?

– Jaunam žmogui tai padaryti sunku, bet geriausia yra kritiškai save įvertinti – suprasti, ką sugebi geriausiai. Jei matematika nelabai įdomu ir nelabai sekasi, bet įstosi jos mokytis – bus košmaras. Reikia įvertinti, kam esi gabiausias ir „stumti“ tą kryptį, kad sužibėtum. Kitaip visų skylių neužkamšysi ir geriausiu atveju visose kitose srityse būsi vidutinybė, todėl reikia išsirinkti dalykus, kurie sekasi geriausiai, ir juos tobulinti. O geriausiai sekasi tai, dėl ko dega akys ir yra motyvacijos.

– Ką dar reikia veikti studijų metais, kad karjera susiklostytų?

– Kiekvienas pasirenka individualiai, bet mums padėjo tai, kad įsitraukėme į mokslinį darbą laboratorijoje. Jei kažką pradedi, negali plūduriuoti, reikia pasinerti ir daryti. Jei darbas kryptingas, pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks.

– Esate mokslininkas, bet ir verslininkas, o daug verslininkų, pasakojančių sėkmės istorijas, neretai abejoja diplomo nauda, suprask, jei darai tai, ką nori ir sugebi, nė vidurinės baigti nereikia. Pritariate tokiai nuomonei, kad diplomas – tik popierius, o išsilavinimas – irgi abejotinos reikšmės?

– Diplomas savaime yra popierius, o svarbiausias klausimas, kiek darbo ir pastangų įdėjai, kad jį gautum. Viena didžiausių ydų Lietuvoje yra akademinis nesąžiningumas – sukčiavimas, nusirašinėjimas. Dažnas studentas baigdamas bakalauro studijas turi aštuoneto vidurkį, bet iš tiesų jo galvoje žinių nėra nė penketui. Tokiu atveju diplomas – tik popierius. Bet jei jis užtarnautas, jei po tuo „popieriumi“ yra žinios, į kurias įdėta asmeninių pastangų, tada diplomas yra įrodymas, kad kažką žinai. O tuos, kurie sukčiavo, gyvenimas atrūšiuoja greitai.

Neįsivaizduoju situacijos, kuriai esant diplomas būtų trūkumas, užtat jo neturėjimas bus trūkumas visada. Tačiau siekti reikia ne diplomo, o žinių.

Universitetas duoda didelį žinių bagažą, panašiai kaip knyga ar biblioteka: kiek joje perskaitysi, tiek ir bus tavo. O tai juk priklauso nuo žmogaus, ne nuo įstaigos. Jei universitetas geras, jis motyvuos ir nukreips teisingai. Ne veltui JAV Stanfordo, Harvardo universitetų alumnų klubai yra elitinės organizacijos, galinčios nulemti visą karjerą.

Kartais po diplomu nesislepia gabesnis žmogus, tačiau jam atsiveria daugiau durų. Neįsivaizduoju situacijos, kuriai esant diplomas būtų trūkumas, užtat jo neturėjimas bus trūkumas visada. Tačiau siekti reikia ne diplomo, o žinių.