Dabartinė trisdešimtmečių karta, patekusi į permainų laikotarpį, tačiau spėjusi ir į naujųjų technologijų traukinį, išsiskiria tarptautiškumo įspaudu, autoritetų nepaisymu ir dideliu dėmesiu saviugdai. Tačiau ši karta nebe tokia versli, kaip jos pirmtakė, o šios kartos atstovų karjeros kelias sulėtėjęs.

Trisdešimtmečiai – jau paskutinė karta, kuri vaikystėje su tėvais ar močiutėmis dar stovėjo eilėse prie ūkiško muilo ar kruopų, kuri prisimena giros iš bačkų skonį, rusiškų multikų ir filmų dialogus bei mandarinų skonį tik per Kalėdas. Kai kurių vilniečių trisdešimtmečių atmintyje stipriai įsirėžė Nepriklausomybės kovų laužai, mitingai Vingio parke ir patriotinės dainos. Tačiau tai taip pat karta, kuri paauglystėje per naktis žaidė ką tik atsiradusius kompiuterinius žaidimus, o naršyti internete pradėjo dar iki „Google“ išplitimo.
Spėjusi prisiliesti prie sovietmečio, ši karta gali palyginti tai, ką pasiekėme per 22 nepriklausomos Lietuvos metus ir įvertinti tai, ką turime. Iškovotos laisvės vaisius dabartiniai trisdešimtmečiai raškė pilnomis saujomis – sparti naujųjų technologijų plėtra leido išnaudoti interneto galimybes, anglų kalba – susirasti tokios informacijos, kokios reikia, paskolos – kokybiškai gyventi nuosave bute nesulaukus 30-ties, o atsivėrusios sienos – ne tik galimybę dažnai keliauti, bet ir vykti studijuoti ar dirbti į užsienį.
Banko “Nordea” ekonomistas Žygimantas Mauricas pabrėžia, kad būtent ant šios kartos pečių, gimusios praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje, didelio gimstamumo laikotarpiu, artimiausius 20-30 metų laikysis Lietuvos ekonomika. Jei neemigruos, šios kartos atstovų artimiausius dešimtmečius bus daugiausiai.

Karjeros kelias sulėtėjo

Ši 30-mečių karta nuo kitų skiriasi ir gyvenimo būdu, ir vertybėmis, ir požiūriu.  Kaip atskleidžia tyrimai, dabartinis 30-metis vyras galbūt nesugeba sutaisyti varvančio krano, bet puikiai gamina ir keičia vaikams sauskelnes. Už vyresnes kartas dabartiniai trisdešimtmečiai, kurie patenka į vadinamąją kartą Y, pranašesni technologiniu išprusimu, o dėl gyvenimo permainų laikotarpiu, jie atsakingesni ir rimčiau žiūri į darbą už jaunesniąją kartą.
Vis dėlto dabar trisdešimtmečiams siekti karjeros gerokai sudėtingiau negu dabartiniams keturiasdešimtmečiams, kurie ir nusigriebė visą aukščiausių pareigų grietinėlę. Prieš 10-20 metų, kai visas ūkis, politinė sistema dar tik kūrėsi ir mėgdžiojo vakarietišką modelį, jauni, ką tik išsimokslinę specialistai užpildė visą vakuumą – laisvas bankų valdytojų, žinių tarnybų vadovų, įmonių direktorių, naujų partijų lyderių kėdes. Jie ten iki šiol, todėl dabartinių trisdešimtmečių karjera nebėra tokia sparti ir šiandien aukščiausiuose postuose jų matome pakankamai mažai. “Creditinfo” duomenimis, 18-33 m. amžiaus vadovai sudaro tik 20 proc. visų vadovų.
„Prieš 10 metų tarptautiniai klientai sakydavo, kad jiems reikia nesugadinto mąstymo žmonių, kuriuos galėtų išmokyti, kaip reikia dirbti, kurie mokėtų užsienio kalbas ir turėtų pamatinį išsilavinimą. Tuometiniams keturiasdešimtmečiams buvo pernelyg sudėtinga pakeisti savo mąstymą, tad klientai sakydavo – paskirkime generaliniais direktoriais 27-30 m. žmones ir užauginsime iš jų vadovus. Dabar rinkoje daug per 20 metų užaugintų vadovų, kurie nemažai pasiekė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse erdvėse, todėl klientai labiausiai pageidauja 35-45 m. amžiaus vadovų“, – pasikeitusį klientų požiūrį atskleidžia vadovų paieškos įmonės „Pedersen and Partners“ bendrasavininkė ir vadovė Lietuvai Kristina Vaivadaitė. Šiuo metu akcininkams svarbu ne tik būsimo vadovo sugebėjimas generuoti idėjas, bet ir asmenybės branda, patirtis.
„Tendencija aiški – eisime link to, kad kuo toliau, tuo sunkiau trisdešimtmečiams bus gauti vadovų poziciją. Lietuvoje aukščiausių vadovų pozicijose dominuoja keturiasdešimtmečiai, tačiau ir jie ganėtinai jauni lyginant su Vakarų Europa. Suomijoje nerasi generalinio direktoriaus poste jaunesnio nei 50 metų“, – lygina K.Vaivadaitė.
Sulėtėjęs jaunosios kartos karjeros kelias lėmė, kad šiandien didžiosiose įmonėse, tarptautinėse kompanijose 25-33 m. žmonės daugiausiai padarę karjeras vidutinėse grandyse – jie personalo, finansų, marketingo direktoriai. Štai 32 metų Virginijus Doveika yra SEB banko prezidento pavaduotojas, 32 metų Mindaugas Leika vadovauja Lietuvos banko Ekonomikos departamentui, 30 metų Justina Pūslytė – „Swedbank“ Vilniaus verslo bankininkystės centro direktorė, karjeros laiptais pradėjusi lipti nuo dokumentų tvarkytojos ir vadybininkės.

Paženklinti tarptautiškumo

Daugelį šiandieninės trisdešimtmečių kartos lyderių vienija tarptautiškumo žymė – jie gyvenę, dirbę arba mokslus baigę užsienyje. Ir jeigu gyvenimo aprašyme įrašyta metų pertrauka, kurios metu keliauta po užsienį, anksčiau buvo vertinama kaip trūkumas, dabar – tai naudinga patirtis.
28 metų banko „Nordea“ ekonomistas Ž.Mauricas prieš įsitvirtinant Lietuvoje baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, pagal mainų programą studijavo Lenkijoje, mokėsi prancūzų kalbos Prancūzijoje, skaitė paskaitas apie Europos Sąjungą Armėnijoje, dirbo draudimo bendrovėje Airijoje, pardavinėjo lietuviškus baldus Didžiojoje Britanijoje ir studijavo finansų ekonomiką Šveicarijoje. Su tokiu patirties bagažu, išmoktomis užsienio kalbomis ir tarptautiniais kontaktais grįžus į Lietuvą, Žygimantui visos durys buvo atviros. Pirmiausia Ž.Mauricas įsidarbino Lietuvos banke, o vėliau perėjo į „Nordea“ banką, kur greitai išgarsėjo, kaip įžvalgus analitikas. Jaunas specialistas taip pat pradėjo studijuoti doktorantūrą, o nuo 25 metų – dėstyti ISM universitete.
„Keliauti skatino noras pažinti, patirti kažką naujo. Tačiau, pavyzdžiui, Šveicarijoje pagrindinis tikslas – palaikyti sistemą, kurią sukūrė tėvai ir seneliai, o Lietuvoje gali pats prisidėti prie sistemos kūrimo, dėl to Lietuvoje žymiai įdomiau gyventi. Šveicarijoje nebūčiau tapęs dėstytoju taip anksti, neužimčiau ir tokių pareigų“, – karjeros galimybėmis Lietuvoje tiki Ž.Mauricas.
Aštuonerius metus užsienyje pragyveno ir 30-metis premjero Andrius Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas. Baigęs pirmą ekonomikos kursą Vilniaus universitete (VU), devyniolikmetis Mykolas išvyko ieškoti naujų iššūkių į Australiją, kur jo pirmas darbas buvo plauti indus. Tačiau jau po kelių mėnesių M.Majauskas pateko į Sidnėjaus universitetą, pradėjo dirbti nekilnojamo turto grupėje finansų analitiku, o baigęs studijas išvyko į Didžiąją Britaniją, kur įsidarbino „Rockefeller“ grupės nekilnojamo turto padalinyje Londone.
„Oficialiai buvau strategijos konsultantas, nors iš tikrųjų pradžioje tik nešiojau vieno iš kompanijos vadovų portfelį su sutarčių dokumentais”, – prisimena M.Majauskas. Vėliau kartu su Londono žydų bendruomene sėkmingai kūrė ir įgyvendino stambius nekilnojamo turto projektus, perėjo dirbti į investicinį banką „Barclays Capital“. “Buvau jaunas projektų vadovas, pinigų netrūko. Tiesa, atėjus krizei, didžiąją dalį investicinės grupės departamento atleido. Mačiau vyrus verkiančius besikraunant šeimos nuotraukas į kartonines dėžes. Savo ruožtu buvau nebrangus ir organizacijoje nereikšmingas, todėl atleidimų vajus mane aplenkė“, – darbo pradžią „Barclays“ kompanijoje prisimena M.Majauskas, kuris vėliau ir pats nemažai prisidėjo prie šio banko atėjimo į Lietuvą.
Tolesnį jauno specialisto karjeros vingį pakeitė 2008 m. įvykęs susitikimas su A.Kubiliumi – tuo metu ką tik rinkimus laimėjusios partijos lyderiu. Po savo įžangos vertinant rizikingą valstybės finansų politiką M.Majauskas gavo pasiūlymą prisidėti ją keičiant ir su šeima parvyko į Lietuvą. „Pradžioje šiek tiek pykau ant savęs lengvai susižavėjęs šia galimybe, bet vėliau džiaugiausi priėmęs naują iššūkį“, – prisipažįsta M.Majauskas, kuriam valstybės tarnyboje teko prisitaikyti prie maždaug 10 kartų mažesnio uždarbio nei Londono Sityje.

Nebijo autoritetų

Užsienyje studijavę ar dirbę 30-mečiai darbo rinkoje paklausesni, nes jie puikiai išmokę anglų kalbą, pasižymi platesniu akiračiu, įvairių kultūrų suvokimu. Jie pasaulietiškesni, ypatingai lyginant su 50-mečių karta, drąsesni, labiau pasitikintys savimi. Klausęsi tarptautinio masto profesorių paskaitų, jie jaučiasi stiprūs savo profesinėje srityje, todėl nebijo žilo plauko ir autoritetų.
Tai ypač atsiskleidžia iš dabartinių premjero ir ministrų patarėjų rato. Ūkio ministro patarėjas 29 m. Adomas Ąžuolas Audickas prieš keletą savaičių buvo paskirtas viceministru. Jaunas vyras, Lietuvoje paraleliai studijavęs dviejuose universitetuose (matematiką VU ir ekonomiką KTU), vėliau verslo mokykloje Readingo universitete Jungtinėje Karalystėje, dirbęs investicinės bankininkystės srityje, netruko ministerijoje įrodyti savo vertę. Jau seniai Seimo komitetuose į klausimus jis atsakinėja už ūkio ministrą, o diskusijose su valstybinių įmonių vadovais argumentais, pagrįstais skaičiais ir užsienio patirtimi, pastato į vietą gerokai vyresnius oponentus.
„Pasaulis globalus, mokant anglų kalbą labai lengva susirinkti geriausią praktiką. O vyresniems žmonėms patinka dirbti taip, kaip dirbo visą gyvenimą, jie sunkiau prisitaiko prie naujovių. Žinodamas, kaip yra pasaulyje ir kaip turi būti, gali pasiginčyti su žmonėmis, kurie į problemas žiūri lokaliai“, – įsitikinęs A.Audickas. Beje, jauniausio viceministro atkaklumą įrodo ir faktas, kad jis išvyko studijuoti į Didžiąją Britaniją prastai kalbėdamas angliškai, nes mokykloje mokėsi vokiečių kalbą.

Politikoje lyderių trūksta

Vis dėlto, nepaisant kelių išsiskiriančių asmenybių, valstybės tarnyboje  jaunų lyderių mažai. Retai jų sutiksi ir tradicinės pramonės įmonėse, energetikos, šilumos ūkio sektoriuje, o bene mažiausiai jų matyti politikoje. Savo metu ryškiai į politiką įsiveržė liberalų lyderiai Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, taip pat Artūras Zuokas, tačiau dabar kitokį požiūrį demonstruojančių charizmatiškų veikėjų nėra.
27 metų Seimo nario Rimanto Sinkevičiaus sūnus Mindaugas Sinkevičius – jauniausias Lietuvos meras, šeimininkaujantis Jonavos rajone. Jis mano, kad jaunų lyderių politikoje šiandien trūksta, nes ši sritis mažiau patraukli finansine prasme nei privatus verslas, čia daug atsakomybės, streso, o dėl politinių skandalų politika, kaip profesionali veikla, visiškai nuvertinta. Be to, šiandieniniai 30-mečiai nenusiteikę laukti. Jie nori aukštų postų greitai. „Jauni žmonės nori šiandien įstoti į partiją, rytoj gauti pareigas, poryt tapti garsiu. Bet juk turi parodyti, kas esi, užsitarnauti kolegų pagarbą savo veikla. Aš 7-8 metus veikiu politinėje plotmėje ir nuosekliai veikdamas tapau meru, bet daugelis jaunų žmonių nepasiruošę tiek laukti“, – tikina M.Sinkevičius.
Toks greito efekto siekimas, perimtas iš plintančios vartotojiškos kultūros, trisdešimtmečiams šiandien itin būdingas. Ir ne tik politikoje. K.Vaivadaitė pastebi, kad jaunajai kartai visko norisi labai greitai ir kylant karjeros laiptais versle.
Kai kuriose srityse 30-mečiai šiandien negali taip staigiai iškilti, kaip anksčiau, dėl atsiradusių apribojimų. Žinomas advokatas Rimas Andrikis Aukščiausio teismo teisėju tapo sulaukęs vos 29 metų. Šiuo metu jauniausias teisėjas Lietuvoje 29 metų Tomas Venckus tvirtina, kad tai būtų neįmanoma dėl pakopų sistemos. Teisės aktai numato, kad teisėju į apylinkės teismą gali pretenduoti ne anksčiau nei po penkerių metų teisinio darbo stažo nuo magistro laipsnio gavimo, dar po penkerių gali taikyti į apygardos teismą, o dar po 5 metų – į Apeliacinį ar Aukščiausią teismą. Teisėjų registro duomenis, Lietuvoje iš 772 teisėjų tik 25 yra jaunesni nei 33 metai.
Sunku jauniems žmonėms iškilti ir akademiniame pasaulyje, kur duris atidaro profesiniai laipsniai ir amžius, tačiau pavyzdžių yra – keturiomis kalbomis kalbanti 28 metų Regina Valutytė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prodekanė.

Technologijų sektoriuje – kaip žuvys vandenyje

Ši trisdešimtmečių karta – interneto karta, tad nieko keisto, kad daugiausiai iškilusių šios kartos atstovų galima aptikti būtent technologijų bendrovėse. Jie žino, kaip įkurti internetinį verslą. K.Vaivadaitės nuomone, naujose ir progresyviose industrijose tokiose, kaip telekomunikacijos, informacinės technologijos, biotechnologijos, finansai – ypač investicinė bankininkystė, jauni žmonės padaro greitą karjerą, nes čia reikia greičio, naujų idėjų, naujo požiūrio, drąsos ir nestandartinių sprendimų.
Tarp tokių jaunų vadovų ir verslininkų – 29 m. transporto valdymo sistemas kuriančios įmonės „Ruptela“ gen. direktorius Andrius Rupšys. Verslininkų šeimoje gimęs A.Rupšys vos sulaukęs keturiolikos metų su keliais vyresniais draugais įžvelgę tuščią nišą įsuko versliuką – pirko komponentus, surinkinėjo kompiuteris ir juos pardavinėjo. „Pardavėme apie šimtą kompiuterių, o turint omenyje, kad vienas tuomet kainuodavo 4-6 tūkst. Lt, pavyko visai neblogai“, – apie pirmąją verslumo užuomazgą pasakojo A.Rupšys.
Baigęs fizikos studijas VU, A.Rupšys pakeitė ir įvairius darbus, tačiau giliai širdyje visuomet žinojo, kad vieną dieną imsis nuosavo verslo. Žengti šį žingsnį paskatino asmeninio gyvenimo sukrėtimai. „Visą laiką buvo baisu imtis verslo, nes mačiau, kaip tėvams sunku, kaip jie pergyvena, kokia didelė atsakomybė. Tačiau pagalvojau, kad jei sukrėtimus galima pergyventi, tai ir įmonės vadovu galiu būti“, – apsisprendimo momentą atskleidė A.Rupšys.
Pradėjo prieš pat krizę – 2007 m., tačiau nuo pat pradžių žinojo, kad taikys į užsienio rinkas, o produktą išgrynino patys klientai, kurie teiraudavosi, ar jauni verslininkai gali sukurti vieną ar kitą sprendimą. Taip “Ruptela” iš dviejų žmonių kolektyvo užaugo iki 10 mln. Lt apyvartos ir beveik 50 žmonių kolektyvo, kuriančio paklausias transporto valdymo, stebėjimo, navigacijos sistemas. Šiuos sprendimus lietuviai parduoda 40 šalių. „Mūsų įmonėje vienas iš svarbių dalykų – pozityvus mąstymas. Tad jei atėjęs prašytis darbo į “Ruptelą” pareikši, kad Lietuvoje gyventi negera ar A.Kubilius blogas, tuo darbo pokalbis gali ir pasibaigti”, – sako A.Rupšys.
Šioje srityje gausu ryškiai sublizgėjusių jaunuolių – Domas Mituzas, bankams saugumo klausimais patarinėjęs dar mokykloje, o dabar dirbantis „Facebook“ korporcijoje, ar “Pixelmator” įkūrėjai broliai Dailidės. 31 metų elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ gen. direktorius Dainius Liulys, vadovaujantis įmonei, kurios apyvarta 2011 m. siekė 56,9 mln. Lt. Darbo skonį pažinęs dar vaikystėje – kišenpinigių užsidirbdavęs kaime kaimynams ravėdamas daržus, o paauglystėje padėdamas tėčiui statybose ar naktimis sargaudamas – D.Liulys studijavo informatiką VU ir sparčiai kopė karjeros laiptais samdomame darbe. Nors nuo klientų aptarnavimo specialisto pakilo iki mažmeninės prekybos direktoriaus, D.Liulio niekaip neapleisdavo mintys apie nuosavą verslą. Sutikęs bendraminčių, 2007 m. jis pradėjo kurti Pigu.lt prekybos centrą internete.
“Ligi šiol pamenu 18 kv. m. kambarėlį, kuriame dirbome dviese, vėliau keturiese, dar vėliau – šešiese. Ir štai praėjus beveik penkeriems metams esame didžiausia interneto parduotuvė Baltijos šalyse, kurioje dirba per 100 darbuotojų. Mūsų elektroninėje parduotuve per mėnesį apsilanko per 500 tūkst. lankytojų, o Pigu.lt apyvarta kasmet auga beveik dvigubai“, – vardija D.Liulys.
Dar vienas pavyzdys – Aurimas Bakas, kuris prieš 4,5 metų prisijungė prie internetinėje erdvėje surastų danų ir pradėjo Lietuvoje kurti prieš piratavimą internete nukreiptus sprendimus siūlančią bendrovę „DtecNet“. Šiuo metu įmonė, kurią įsigijo amerikiečiai vadinasi „MarkMonitor“, o lietuviai kuria programinę įrangą, skanuoja piratinę medžiagą talpinančius tinklalapius ir analizuoja informaciją bei bando išimti nelegalų turinį. Dabar įmonėje dirba 90 žmonių kolektyvas.
„Kai esi jauna sparčiai auganti kompanija, turi galimybę visada klientams sakyti “taip” ir vertiesi per galvą, kad įgyvendintum užduotis. Tai gali reikšti darbo naktis, savaitgalius, bet jei esi greitesnis, geresnis, labai norintis ir labai besistengiantis -  tave pastebi“, – jaunų įmonių raktą į sėkmę atskleidžia A.Bakas.
Žinoma, jauniems vadovams neretai tenka susidurti su nuostaba dėl savo jauno amžiaus, o susitikimo pradžioje išgirsti klausimą: „Kiek Jums metų?“. A.Rupšys prisimena atvejį, kai kartą Danijoje, geležinkelio stotyje prie kiosko, susitarė susitikti su keliais danais. Atėjęs į sutartą vietą A.Rupšys pamatė mindžiukuojančius kelis žmones, tačiau nė vienas nesiryžo prieiti. Kai išsitraukę telefonus vyrai pradėjo skambinti vieni kitiems, laukę vyrai nustebo: „Čia tu? Toks jaunas, o jau įmonės vadovas? Mes nesitikėjome!“.
„Aš manau, kad vakariečiai mums tam tikra prasme pavydi. Įsivaizduokite tą vakarietį, kuris būdamas 55 metų dirba pardavimo vadybininku ir galvoja, kad sulaukęs 65 metų taps pardavimo vadovu, o čia atvažiuoja „pacukai“ iš Lietuvos ir atsiveža technologijas, kurias jis nusiperka, nes jos geros“, – šypsosi A.Rupšys.

Tobulėjimas svarbiau už pinigus

A.Bakas mano, kad gyvename žinių amžiuje, kur žinios svarbiau negu pinigai. Tokia pozicija besivadovaujanti jaunoji karta, pasak sociologo Vlado Gaidžio, vertina savo kvalifikaciją, gebėjimus ir žiūri į juos, kaip į tam tikrą prekę, kurią galima brangiau parduoti vienoje vietoje ar kitoje vietoje. Būtent todėl jie mobilūs, dažnai keičiantys darbus.
Tačiau „PricewaterhouseCoopers“ pernai atliktas tyrimas atskleidė, kad geriausius kartos Y atstovus, kuriems priskiriami ir dabartiniai 30-mečiai, labiausiai motyvuoja ne pinigai, o kompanijos kultūra ir galimybė tobulėti – ši karta tris kartus dažniau pasirenka mokymosi galimybes bei premijas grynaisiais. Tokie ir „Veido“ pašnekovai, turintys kelių universitetų diplomus ir nesustojantys mokytis. Pavyzdžiui, J.Pūslytė pabaigusi VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir gavusi magistro laipsnį, šiuo metu studijuoja ISM universitete vadovų magistrantūroje, o praėjusį pusmetį gavo asmeninio efektyvumo trenerės („koučerio“) licenciją, kad galėtų vadovauti pagal naujausius metodus.
„Tarp ankstesnių trisdešimtmečių vyravo nuostata, kad labai svarbu jaunystėje įsisavinti žinias ir kuo jos tave stipriau iššauna į gyvenimą, tuo stipriau lėksi. Dauguma dabartinių trisdešimtmečių supranta, kad viskas keičiasi ir nepakanka vieno šūvio – reikia mokytis, tobulėti, keistis visą gyvenimą. Tos profesijos, kurių išmokai, gali išnykti“, – pabrėžia V.Gaidys.
Kita vertus, vienu aspektu šiandieniniai trisdešimtmečiai nusileidžia dabartiniams 40-50-mečiams – jie mažiau verslūs negu jų pirmtakai, kurie iškovojus Nepriklausomybę drąsiai šoko į įvairių verslų traukinį. „Dabartinių 40-mečių karta, manau, versliškumo turėjo daugiau nei ši jaunuolių karta, kuriems įdomi saugi ir gera karjera didelėje tarptautinėje kompanijoje, o ne verslo kūrimas“, – mano K.Vaivadaitė.
Tą pastebi ir verslo konsultacijų įmonės “Civitta” partneris 30 metų Rokas Šalaševičius, įgijęs tarptautinės ekonomikos magistro laipsnį Stanfordo universitete Silicio slėnyje JAV, kur užsikrėtė verslumo dvasia, inovacijų kultūra.
„Žmogus, ypač talentingas ir gabus, Lietuvoje bijo pradėti savo verslą, nes reikės palikti darbą, kurį laiką gyventi iš santaupų, galbūt prastesniame bute, važinėti troleibusu ir bus truputį gėda, nes gal kiti mažiau gabūs kurso draugai važinėja su mašinomis. Kitas dalykas, kad jei nori sukurti kažką didesnio, turėsi išbandyti dešimt idėjų ir gal tik viena pasiseks, o žmonės Lietuvoje neigiamai žūri į nesėkmę. Aš taip pat iš pradžių galvojau, kad turiu gerų idėjų, baigiau gerus mokslus, tad tikrai būsiu tarp tų, kuriems pasiseks, bet nieko panašaus – ne visas idėjas pavyko gerai įgyvendinti“, – neslepia R.Šalaševičius.
Jis iš konservatyvaus požiūrio išsivadavo ir verslumu apsikrėtė po studijų JAV. Belieka tikėtis, kad tokia pati bacila pagaus ir kitus į patirties Vakaruose siekiančius pasisemti šios kartos atstovus.

“Jauniausios” valstybinės įstaigos
Įstaiga    Vidutinis darbuotojų amžius (metai)
Valstybinė geležinkelio inspekcija    29,5
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas    32,2
Jaunimo reikalų departamentas    32,3
Europos teisės departamentas    32,3
Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas    32,4

Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras