BFL

Viltys, kad kasmet modernėjančioje ir vakarėjančioje Lietuvoje mažės konkurencija dėl bananinių ordinų, deja, kol kas nepasitvirtino. Dar daug politikų, valstybinės reikšmės valstybės institucijų vadovų, verslininkų ir kitų piliečių mūsų valstybę daro bananine, kaip kad  JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, o šis terminas prilipo atsilikusioms, korumpuotų oligarchų valdomoms šalims.
Apmaudu, kad Lietuvoje tokių  kenkėjų veiksmų nepavyksta užkardyti nei valstybės sąrangos instrumentais, nei įveikti visuomenės nuomone, tad belieka dar vienas ginklas – ironija. O juk juokas – ginklas, kurio bijo net pasaulio diktatoriai. Tad balandžio 1-ąją – juokų, pašaipų ir melagių “profesinę” dieną – leidžiame sau pasišaipyti iš tų, kurie iš mūsų šaiposi likusias 364 metų dienas. Šįsyk paskyrėme trispalvių bananų ordinus penkiose nominacijų kategorijose. Tik iš anksto įspėjame, kad dauguma istorijų būtų juokingos, jei nebūtų graudžios.

Metų „patriotas“: V.Kaikariui – už „kalbančios dešros“ filosofiją
„Vaikšto dramblių kaimenės, o mes, kaip kokios musės, bandome reguliuoti tų kaimenių maršrutus“; „Negalime kalbėti nei apie tankus, nei apie patrankas. Galėsime jas sviestu tepti, kai neturėsime kur jo dėti, galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“; „Rudenį atvažiuosime su traktoriais ir nugriausime Seimą, prezidentūrą“; „Dabar mums greičiausiai teks tapti estais ar kirgizais, kad mes šioje šalyje (Rusijoje) galėtume normaliai vystyti savo veiklą“, – tokias „išminties“ čakras  lig tol visuomenei mažai žinomam įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkui ir vadovui Viliui Kaikariui atvėrė Rusijos tankai, perbraižantys Ukrainos žemėlapį. Išspinduliavęs tokias įžvalgas LRT laidoje „Dėmesio centre“  V.Kaikaris išlėkė į Rusiją – savo maitintoją. Grįžo dar labiau išsigryninęs savo poziciją: surengė spaudos konferenciją, kurioje pasiūlė kelti baltas vėliavas ir atsisakyti kariuomenės. O premjerą Algirdą Butkevičių, paraginusį verslininkus plėsti geografiją ne tik Rusijoje, pasiuntė pačiam tai ir pabandyti, o jau mes, suprask, verslininkai, buvome, esame ir liksime prie „didžiosios tėvynės“.
„Regėjau Kalbančią Dešrą“, – tiksliau, kaip kad rašytojas  Gintaras Grajauskas, V.Kaikario filosofiją sunku būtų apibūdinti, tad toks vardas lipte prilipo kaikariškos – dešrinės filosofijos apologetams. Na, jei vis dar mintame „Tarybinėmis dešrelėmis“, ko stebėtis, kad egzistuoja ir  „Kalbanti dešra“. Tik problema, kad tai, deja, nėra koks vienetinis gamybos brokas. Pats V.Kaikaris tikina, kad jam skambina visi „normalūs bičai“ ir pritaria jo filosofijai. Ir tokių „normalių bičų“ Lietuvoje nemažai, tik dauguma jų savo „patriotinę“ misiją Rusijai atlieka rafinuočiau, nei siūlydami, kaip kad V.Kaikaris, susikišti sūrį, kur nesueina.
Apie tokius „normalius bičus“ Lietuvos verslininkus – kaip apie Rusijos žvalgybos vienus iš pagrindinių taikinių – minima ir Valstybės saugumo departamento neseniai paskelbtame „Grėsmių nacionaliniam saugumui“ vertinime,  Tėvynės sąjungos parengtoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“.
Tyrėjai konstatuoja, kad kenkimo lig šiol labiau ieškota Lietuvoje veikiančių stambiųjų Rusijos energetikos kompanijų „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“, „InterRAO“, „Rosatom“ ir kt. veiksmuose – bandymuose daryti įtaką Lietuvos politiniams sprendimams, politizuotoje kainų, tiekimų ar Lietuvos strateginių projektų „stabdymo“ politikoje. Deja, ir Lietuvos verslas, susijęs su Rusija, vykdo pastarosios „patriotinę“ politiką Lietuvoje.
Kaip pastebima „Rusijos sulaikymo strategijoje“, esti įdomių keistenybių: su Rusija susiję Lietuvos verslininkai kažkodėl nepalyginamai aktyvesni viešojoje ir politinėje veikloje nei dirbantys su Vakarais ar vidaus rinkoje. Prie Rusijos pririšti verslininkai veržiasi į politiką, ima inicijuoti referendumus, gausiai dalija pinigus partijoms ar perka žiniasklaidą.
Konservatoriai vardija keistus sutapimus: referendumą prieš Visagino AE projektą inicijavo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kurio sūnus Gediminas, nors Lietuvoje labiausiai pagarsėjęs “FlyLAL” žlugimu, valdo stambų verslą Rusijoje, net yra Kremliuje atsiėmęs Rusijos Dūmos ir Rusijos Susisiekimo ministerijos apdovanojimą.
Kovą prieš Visagino AE, žemės nepardavimą užsieniečiams, „Chevron“ rėmė stambaus rusiškų trąšų importuotojo Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nuo rusiškų dujų priklausomas koncernas „Achema“ priešinosi valstybės statomam suskystintų gamtinių dujų terminalui.
Su Rusija susijęs verslas Lietuvoje siekia užvaldyti ir kuo daugiau Lietuvos žiniasklaidos. Viktoras Uspaskichas ar su juo susiję asmenys valdo  portalą „balsas.lt“, „Achema“ – dienraštį „Lietuvos žinios”,  R.Karbauskis  investuoja į populiarių televizijos serialų gamybą, Vladimiras Antonovas ir „Snoro“ bankas iki bankroto valdė per 30 proc. koncerno „Lietuvos rytas“ akcijų, o Vladimiras Romanovas „Diena Media News“ grupę, G.Žiemelis anksčiau valdė „Valstiečių laikraštį“ ir „ŽIA Valdos“ žiniasklaidos grupę.
Su Rusija susijęs lietuviškas verslas nevengia ir tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje: vienas stambiausių rusiškų trąšų importuotojų R.Karbauskis vadovauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, o de facto tebevadovaujantis Darbo partijai Viktoras Uspaskichas pradėjo kurti savo verslą nuo Rusijos dujų importo į Lietuvą, kuris neįmanomas be Kremliaus palaiminimo. 2003 m. Prezidento rinkimus laimėjo Rolandas Paksas, kurį milijonu parėmė rusiškų sraigtasparnių remonto verslą Lietuvoje ir Rusijoje valdantis Jurijus Borisovas. O 2014 m. Prezidento rinkimuose ruošiasi dalyvauti Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, žinomas savo ypač artimais ryšiais su verslininku Andriumi Janukoniu, kurio valdoma komunalinių paslaugų kompanija „City Service“ Rusijoje yra viena stambiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų, o jis pats buvo Rusijos realizuojamų energetikos projektų – „Baltiskij AE“ Karaliaučiaus srityje ir „Astravo AE“ Baltarusijoje – viešas advokatas.