Į “Veido” klausimus atsako ES projekto SEMISE vyriausiasis ekspertas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas prof. Vidmantas Jankauskas

– Koks Jūsų požiūris į Vyriausybės susikirtimą su “Gazpromu” dėl magistralinių dujotiekių ir skirstomųjų tinklų atskyrimo, įgyvendinant ES III energetikos direktyvą?

– Mano požiūris toks – gal neverta eiti į karą, kol neturi rimtų amunicijos atsargų? Matau, jog Lietuvos viešojoje erdvėje labai akcentuojama, kad Vyriausybės sprendimai dėl magistralinių ir skirstomųjų tinklų atskyrimo itin nepatinka Rusijos “Gazpromui”. Tačiau, mano žiniomis, jie daug labiau nepatinka kitam “Lietuvos dujų” bendrasavininkiui – Vokietijos E.ON. Kiek man žinoma, šie partneriai, kartu įsigydami “Lietuvos dujas”, susitarė, kad “Gazpromas” savo pelną gaus iš dujų pardavimo, o E.ON – iš dujotiekių eksploatavimo ir plėtros. Jeigu Vyriausybė atskiria iš “Lietuvos dujų” aktyvų dujotiekius, tai “Gazpromui” nuo to galvos neskaudės, nes dujos vis tiek bus perkamos.

O štai E.ON turės problemų, nes ES III energetikos direktyvos įgyvendinimas ją palies daug skaudžiau.
Beje, problemų dėl dujų pardavimo ir transportavimo atskyrimo E.ON turi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Skirtumas tas, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbasi apie tai su E.ON ir RVE, kartu ieškoma, kuris iš trijų galimų ES III energetikos direktyvos įgyvendinimo variantų vokiečių kompanijoms būtų  priimtiniausias. O štai Lietuvos Vyriausybė su E.ON nesikalba ir imasi paties griežčiausio ir žiauriausio III energetikos direktyvos įgyvendinimo būdo. Nesuprantu, kuo Vyriausybė vadovaujasi tai darydama.

– Gal tuo, kad šiandien “Gazpromas” Europoje panašesnis ne į vienvaldį šeimininką, o į iš visų pusių užspeistą žvėrį? Italai jį skundžia dėl kainų tarptautiniam arbitražui, rusiškų dujų pardavimas smunka, Europos Komisija spaudžia Bulgariją, kuri bandė išsisukti nuo III energetikos direktyvos vykdymo

– Taip, “Gazpromo” padėtis Europos rinkoje pastaruoju metu tikrai sunki. Viena priežastis – per krizę labai stipriai krito dujų vartojimas, taigi ir kainos, tad dabar didieji “Gazpromo” klientai spaudžia jį sumažinti anksčiau suderėtas ilgalaikes tiekimo kainas. Antroji priežastis – atsiradusi veiksminga skalūninių dujų išgavimo technologija bei suskystintų dujų terminalai, kuriuos suskubta statyti visoje Europoje. Vokiečiai jau išsireikalavo sau kainų sumažinimo, kiti irgi to siekia.

Bet, mano galva, tai vis tiek nepaaiškina, kodėl Lietuva siekia įgyvendinti III energetikos direktyvą, numatančią atskirti dujų tiekimą nuo transportavimo, skaidydama “Lietuvos dujų” nuosavybę. Juk pagal Europos Komisijos išaiškinimą galimi trys būdai: pirmasis – dujas tiekianti ir dujas transportuojanti bendrovės turi skirtingus savininkus; antrasis – savininkas lieka tas pats, bet dujotiekius valdo kitiems savininkams priklausanti įmonė; trečiasis – savininkas lieka tas pats, bet jis įkuria atskirą dujotiekių valdymo kompaniją, kurios vadovybės niekaip negali paveikti.

Dujotiekių valdymo atskyrimas, mano manymu, yra pats švelniausias, bet kartu pakankamai veiksmingas būdas III energetikos direktyvai įgyvendinti. Sukurta atskira valdymo bendrovė pati jokios nuosavybės dujų tinkluose neturi, tik reguliuoja, kas gali jais transportuoti dujas. Tiksliau, užtikrina, kad ir trečiosios šalys, neturinčios dujotiekių akcijų, gali jais transportuoti savo dujas.

Beje, Lietuvoje ir dabar yra panaši galimybė – juk “Achema”, perkanti dujas nepriklausomai nuo “Lietuvos dujų”, naudojasi šioms priklausančiais vamzdynais, nors nuosavybės juose ir neturi. Kaip matome, sistema veikia, ir “Gazpromas” negali vienašališkai kelti dujų transportavimo kainos. Manyčiau, pakaktų tą dabartinę teisinę sistemą kiek griežčiau sutvarkyti, ir viskas.