Tokių asmenybių, kaip ilgametis Vilniaus universiteto rektorius J.Kubilius, Lietuvoje būta nedaug. Koks jo testamentas mums?

Profesorius Jonas Kubilius pasitraukė anapilin neseniai perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį. Nuveikęs tiek, kad keliems žmonėms per akis užtektų.
Pasaulinio garso mokslininkas. Trisdešimt trejus metus vadovavo Vilniaus universitetui. Sulaukęs septyniasdešimties, 1991 m. pasitraukė iš rektoriaus pareigų – prieš tai pasistengė, kad būtų priimtas naujas statutas, užkirtęs kelią madingiems tuo metu populizmo vėjams. Toliau dirbo universitete, iki pat aštuoniasdešimt aštuonerių skaitė paskaitas studentams. Rašė mokslinius darbus, taip pat atsiminimus – asmeninius, su konkrečiomis pavardėmis ir vertinimais, bet jie liksią istorijai, nes tų žmonių vaikams, artimiesiems būtų skaudu. Toks klasikinio inteligento požiūris, dažnam šiandien sunkiai suprantamas…
Darbas nuo ankstaus ryto iki nakties, neišskiriant savaitgalių ir švenčių. Rodos, išvardyk profesoriaus nuopelnus, nulenk galvą ir palinkėk ilsėtis ramybėje.
Bet yra kai kurie jo darbai – galima net pavadinti priesakais, – kurie šiandien vėl tampa itin aktualūs.

Mokslas

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi, J.Kubilius sakėsi išsikėlęs tris tikslus. Pirmiausia – išlaikyti universitetą lietuvišką. Antra – atkovoti universiteto istoriją. Trečia – universitetą paversti mokslo universitetu.
Pradėkime nuo trečio tikslo – mokslo. Didžioji J.Kubiliaus veikla ir prasidėjo tada, kai jis labai jaunas tapo žymiu mokslininku. 1958 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją (trečias Lietuvoje, tada jam buvo 36 metai) ir tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto rektoriumi. Po metų rusų kalba išėjo jo monografija „Tikimybinė skaičių teorija“, vėliau papildytas antras leidimas; 1964 m. išverstas į anglų kalbą veikalas pasirodo JAV ir vis kartojamas, penkta laida išėjo 1997 m. Vien to užtektų, kad žmogus visam laikui įeitų į pasaulio mokslo istoriją.
Rektorius ne kartą yra sakęs, jog naujųjų pareigų visai netroško, nes puikiai suprato, kad jos stipriai trukdys atsidėti mėgstamai mokslininko veiklai, kur jautėsi daug galįs nuveikti. Bet suprato: reikia, tad visą savo mokslininko autoritetą panaudojo didžiam tikslui – Lietuvos mokslo plėtrai.
Mokslo padėtis šalyje tada buvo apverktina. Ir taip negausi profesūra išblaškyta – dalis emigravo, dalis ištremta, dalis nustumta į šalį, nepatvirtinus senųjų laipsnių. Tik vienas kitas užsiliko. Reikėjo auginti naują mokslininkų kartą, o tai be galo ilgas, sunkus ir didelio nuoseklumo reikalaujantis darbas.
Šito buvo siekiama visose srityse, visiems fakultetams tai buvo pagrindinis reikalavimas. Dirbdamas universitete mačiau, su kokia atida ir pasididžiavimu rektorius stebi, vertina, kiekviena proga iškelia reikšmingesnius universiteto mokslininkų darbus. Netgi universiteto telefonų knygoje fakultetai buvo rikiuojami ne pagal abėcėlę, o pagal jų mokslinį svorį. Ta tvarka laikui bėgant šiek tiek kisdavo, nes, žiūrėk, kokioje katedroje įsižiebia naujas mokslo branduolys, ir rektorius džiaugiasi. Žmonių darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas jam buvo nelygstamos vertybės. Jį nuvilti buvo galima tiktai kartą.
Mokslininko darbai J.Kubiliui buvo svarbiausia. Tikruoju elitu jis laikė aukščiausio lygio mokslininkus; ir ne tik mokslininkus, o visų sričių aukščiausio lygio profesionalus. Visą laiką buvo justi jo akademinis išdidumas, kuris nemažai ką nervindavo, ypač prasidėjus atgimimui, kai žmogų staiga į viršūnes galėjo iškelti ne ilgas atkaklus darbas, o laiku pasakytas aštrus žodis. Iš čia jo garsioji frazė „agresyvieji pilkieji docentai“ – žmonės, vos sukrapštę mokslų kandidato disertaciją ir daugiau nieko reikšmingo nenuveikę. Sovietiniais metais tokius užkulisinių intrigų mėgėjus universitete jis stipriai buvo suėmęs į kumštį, bet laisvės sąlygomis neretai į paviršių pirmiausia išplaukdavo putos.
Iš čia ir jo nemenkas nusivylimas begalinėmis aukštojo mokslo reformomis. Jo įsivaizdavimu, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą.
Ir šiandien, nors aukštojo mokslo reforma nebaigta, aišku viena: akademinis atsinaujinimas reikalingas, konkurencija būtina, bet aukštosios mokyklos ateitį pirmiausia lems ne įvairūs vadybiniai gudravimai, o tai, koks joje bus sutelktas mokslinis potencialas. Besiformuojančiai asmenybei ypač svarbu jos dėstytojo mokslinis svoris – nors maištinga jaunystė gal ir nenorės to pripažinti.
Atrodo, po tam tikro blaškymosi vėl imama tai suprasti.

Istorija

Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 m., buvo aukšto lygio mokslo centras, Rusijos caro uždarytas 1832 m. Tad naujoji jo istorija turėjo prasidėti nuo 1919 m. Vinco Kapsuko dekreto, kuriuo atseit įkurtas Vilniaus universitetas. Tai ne šiaip formalumas, o didžiulė ideologija, toli gražu nesibaigianti faktu, kad 1964 m. dar nebuvo leista minėti universiteto 385 metų jubiliejaus.
Ideologija buvo paprasta, bet veiksminga: daryti viską, kad vienintelis Lietuvos universitetas būtų eilinė provincijos mokyklėlė, rengianti vien specialistus liaudies ūkiui. Mokslo centrai yra Maskvoje, Leningrade. Juose anais laikais studijavę žmonės gali papasakoti, kaip skyrėsi studijų sąlygos, mokslinė bazė, profesūra, galiausiai mokslinės minties laisvė tenai ir Vilniuje. Kai jaunas italų kalbininkas Guido Michelini panoro išmokti jo indoeuropeistikos studijoms būtinos lietuvių kalbos, jam atkakliai buvo peršama važiuoti į Maskvą, Leningradą – ten esą stiprūs lituanistikos centrai, Vilnius tik užkampis.
Artėjant universiteto 400 metų jubiliejui, reikėjo be galo daug dirbti, kad jis būtų ne tik pripažintas, bet ir deramai paminėtas. Ir rektorius pasiekė savo, sukakties minėjimas toli prašoko universiteto sienas. Tai buvo visos Lietuvos savigarbos pareiškimas, pasididžiavimo akimirka, kokių apskritai ne taip dažna, o šiandien itin trūksta. Jubiliejaus švente rektorius labai didžiavosi, laikė vienu svarbiausių savo darbų.
Jubiliejus ne tik grąžino Vilniaus universitetą į garbingiausių Europos universitetų gretas – mūsų mokslininkams jis suteikė dvasinį užnugarį. Jie nebebuvo amžina „pirmoji karta nuo žagrės“, už jų rikiavosi universiteto sienose įamžinti visoje Europoje garsių profesorių vardai.
Kaip tai vėl svarbu! Uždaroje sistemoje sugebėję išlikti pakelta galva, atvirame pasaulyje dažnai jaučiamės sutrikę, menki, dažnai patys įtvirtiname carų taip kruopščiai puoselėtą mentalitetą, kad esame gūdi provincija. Trūksta tokių telkiančių asmenybių kaip J.Kubilius.

Lietuvybė

„Aš esu Lietuvos partijos žmogus. O kas eina po Lietuvos – antraeiliai dalykai“, – yra sakęs J.Kubilius. Panašiai kalbėdavo poetas Justinas Marcinkevičius ir daugiau tos kartos didžiųjų. J.Kubilius anksti, dar 1947 m., įstojo į komunistų partiją – jo įsitikinimu, įsitvirtinus okupacijai pasipriešinti rusinimui galima tik legaliomis formomis. Po karo visi postai buvo užimti rusų, išskyrus pačią viršūnę. Posėdžiai universitete vykdavo rusų kalba, J.Kubiliui teko gerokai pakovoti, kad partijos sekretorius vaikščiotų pas rektorių, o ne atvirkščiai. „Buvo kiti laikai, kitos žaidimo taisyklės, – yra sakęs J.Kubilius. – Žmonėms, negyvenusiems tais laikais, nesuprantama.“
Iki šiol tas komunistų partijos „lietuvinimo“ klausimas kelia daug aistrų – jau vien dėl to, kad buvo nemažai tokių, kurie nesiryžo peržengti šio barjero, nors puikiai suvokė, jog šitaip apriboja savo galimybes.
Priešinimasis nutautinimui visada gresia kitu kraštutinumu – uždarumu, o tai jau tikrasis provincializmas, tas didysis okupantų siekis. Reikia pripažinti, kad šioje srityje okupantai daug pasiekė: į nepriklausomybę Lietuva atėjo uždara, ksenofobiška, tarsi tiesiai iš XX amžiaus pirmos pusės.
J.Kubilius visomis išgalėmis kovojo ne tik su nutautinimu, bet ir su provincialumu. Daugelis jo svarbiausių mokslo darbų pirmiausia paskelbti rusiškai. Ir kitus skatino tai daryti – jei yra tik toks langas į pasaulį, reikia juo naudotis. Bet neapsiriboti. Pats puikiai mokėdamas svarbiausias Europos kalbas, savo mokinius vertė, o kitus skatino jų mokytis – kartu kurti ir lietuvišką mokslo terminiją, kad lietuvių kalba būtų visavertė, ne vien buitinė.
O ką reiškė jo nuostata, kad Vilniaus universitetas remiasi ne į brukamą rusišką, kaip atseit tarptautinę, ne į ankstesnę lenkišką, bet į senąją lotynišką tradiciją! Mirusios lotynų kalbos neapkaltinsi nacionalizmu. Dar nuo gimnazijos laikų ją neblogai mokėdamas (didžiuodamasis yra pasakojęs, kad jos užteko Lenkijoje su kunigu pasišnekučiuoti), iškilmingomis progomis būtinai kreipdavosi į svečius lotyniškai.
Šiandien mes laisvi, darom ką norim, važiuojam kur norim ir galvojam: kai būsim turtingi kaip švedai, laimingi kaip danai, tai ir dėl lietuvybės viskas bus aišku. Nebus. Lietuvybę reikia kurti. Naujomis sąlygomis. Globaliame pasaulyje.
Toks, manau, ir būtų svarbiausias J.Kubiliaus priesakas Lietuvai.

Liudvikas Gadeikis