“Veidas”: Švietimo ir mokslo ministras, gindamasis nuo profesinių sąjungų skelbiamo nepasitikėjimo, įtarė, kad už tokių pareiškimų stovi politikai ir akademinės bendruomenės atstovai. Ar tikrai aukštosios mokyklos norėtų stabdyti švietimo reformą?

R.G.: Kai girdžiu ministrą kalbant apie akademinę nomenklatūrą, visada noriu pasiūlyti, kad prisimintų, jog rektoriai pirmieji kėlė klausimą dėl reformos. Bet dėl esminės. Taigi priekaištai nepelnyti. Manau, reforma buvo reikalinga, ji išjudino stovintį vandenį. Tačiau reikia pripažinti ir problemas, nes reformuojant tokią sritį jų neįmanoma išvengti. O kiekviena reforma – tai iš esmės pinigų klausimas. Profesinės sąjungos piktinasi, kad didinama socialinė atskirtis, kad kaimo vaikai negali įstoti į aukštąsias mokyklas, nes jų žinių lygis žemesnis, bet jie labai darbštūs. Iš tikrųjų galiu savo pavyzdžiu patvirtinti: kai mes studijavome, iš kaimo atėję vaikai iš pradžių labai sunkiai girgždėjo, bet paskui pralenkė miestiečius. Visą laiką sakau: valstybė neturi teisės nusišalinti nuo švietimo funkcijos. Kiekvienas turi turėti teisę studjuoti, kur nori, ir jausti valstybės paramą.

“Veidas”: Tai ir renkasi, kur nori, – studijas užsienyje. Kaip prognozuojate, ar šiemet universitetai sulauks tiek pat stojančiųjų?

R.G.: Kalbantis su abiturientais kartais baisu darosi: beveik ištisos klasės rengiasi važiuoti studijuoti į užsienį. Liūdniausia, kad išvažiuoja protingiausi vaikai, olimpiadų nugalėtojai. Žiūrint į dar tolesnę demografinę perspektyvą, kai po penkerių metų bus tik pusė to abiturientų skaičiaus, kurį turėsime šiemet, o dalis jų ir vėl važiuos į užsienį, kiek liks jaunimo Lietuvoje ir kiek jų stos į mūsų aukštąsias mokyklas? Fiziškai jų nebebus.

“Veidas”: Tai į kurią pusę, rektorių nuomone, toliau turėtų judėti reforma?

R.G.: Pirmas reformos klausimas – finansavimo tvarka – yra pajudėjęs. Dėl universitetų valdymo daug iečių sulaužyta. Ministras yra sakęs, kad rektoriai labiausiai priešinosi tvarkos keitimui. Manau, pasiūlytas tarybų modelis gali turėti ir pliusų, ir minusų. Nepriklausomas rektorius gali daryti daugiau esminių sprendimų. O tarybos paskirtas rektorius turi būti universitetui atsidavęs žmogus, ne vien vadybininkas. Degalinės direktorius, kad ir koks geras vadybininkas būtų, negali vadovauti universitetui. Jo misija kilnesnė nei pelno siekimas. Kartais mūsų politikai tų dalykų neskiria.