Šarūnas Keserauskas
“Veidas”: Šių metų balandžio mėnesį tapęs konkurencijos tarybos pirmininku teigėte, kad didžiausią dėmesį skirsite kartelinių susitarimų išaiškinimui. Ką iki šiol jau pavyko nuveikti šioje srityje?
Š.K.: Taip, karteliniai susitarimai yra palyginti menki pažeidimai, bet vartotojui patys reikšmingiausi, dėl to prie jų ir dirbame. Tai buvo daroma ir iki mano atėjimo, bet dabar darbas yra suintensyvintas, susitelkta prie svarbiausių bylų.
Apskritai bylų turime labai daug, tačiau mes nedisponuojame beribiu biudžetu ir žmonėmis, dėl to negalime spręsti mažareikšmių klausimų. Per mano darbo laikotarpį buvo priimti trys sprendimai dėl konkurencijos įstatymo penkto straipsnio, draudžiančio konkurenciją ribojančius susitarimus, pažeidimo. Šiemet tikimės baigti du arba tris išsamius tyrimus. Vienas jų susijęs su maisto kainomis prekybos tinkluose, kitų kol kas negaliu atskleisti, nes jie yra slapti. Žinoma, šių tyrimų eiga ir rezultatai labai priklausys nuo to, kaip ūkio subjektai prisidės prie jų vykdymo.
“Veidas”: Praėjusią savaitę finansų ministrė viešai prakalbo apie neproporcingai didėjančias drabužių ir avalynės kainas, toliau brangsta maisto produktai. Ar galima kainų kilimą sieti su nesąžininga konkurencija?
Š.K.: Tai gali būti susiję, bet šį ryšį, jei jis ir egzistuoja, reikia įrodyti. Dėl to ir atliekame tyrimus. Tačiau tyrimo buvimas dar nereiškia, kad toje srityje būtinai rasime pažeidimą. Egzistuoja ir objektyvios priežastys, pavyzdžiui, maisto prekių kainų augimas yra pasaulinė tendencija.
“Veidas”: Valstybės vadovai vis akcentuoja, kad mūsų valstybei daug žalos atneša monopolijos ir oligopolijos. Tad kaip jūsų vadovaujamai tarnybai sekasi jas žaboti?
Š.K.: Praktiškai visos monopolijos Lietuvoje yra reguliuojamos, mes bendradarbiaujame su jas prižiūrinčiomis tarnybomis. Vis dėlto nenorėdamas sumenkinti Konkurencijos tarybos vaidmens manau, kad monopolijų ir oligopolijų klausimus reikėtų spręsti valstybinių institucijų, kurios priima įstatymus, lygmeniu. Kai kuriose valstybėse konkurencijos tarybos turi įgaliojimus ardyti monopolijas, bet tokia praktika yra labai diskutuotina, nes tai yra didžiulė intervencija į rinką. Be to, kova su piktnaudžiavimu rinkoje – tai kova su pasekmėmis, tad reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl monopolijos ir oligopolijos susidaro. Galbūt sukurta neprotingų įstatyminių apribojimų, neleidžiančių į rinką ateiti konkurentams? Kita vertus, ne visada monopolijos yra problema. Kai kuriose rinkose, ypač susijusiose su infrastruktūra, geriausiai gali veikti tik vienas žaidėjas. Dirbtinai kurdami jam konkurentus nieko nepasieksime.