– Ar sutinkate su teiginiu, kad šiuo metu Lietuva gręžia savo užsienio politiką nuo buvusių Didžiosios Kunigaikštystės žemių į Skandinaviją?

– Yra prezidentės noras (kuriam visiškai pritariu) stiprinti ryšius su Šiaurės valstybėmis. Tuos ryšius iš tiesų buvome apleidę. Vis dėlto mūsų ir jų ekonominio išsivystymo skirtumai tokie dideli, kad kartais skandinavai žiūrėdami į mus sako: “Jūs esate mums tik pusbroliai”.

Tačiau ES tikrai galime veikti kaip vieningas regionas. Prieš kiekvieną ES Užsienio reikalų tarybos ar Ministrų tarybos posėdį rytais susirenka Šiaurės bei Baltijos šalių ministrai ir aptariame darbotvarkę – ką galime nuveikti, kuriais klausimais vieni kitus palaikome. Rimtai, ne paviršinei, regiono integracijai reikia protų ir laiko. Todėl kartu su Latvijos kolega Mariu Riestiniu pasiūlėme suburti visų Baltijos ir Skandinavijos valstybių šviesuolių grupę, kad jie apsvarstytų vieningo regiono sukūrimo galimybę. Kad Baltijos ir Skandinavijos erdvė taptų saugi, palanki žmogui ir kultūrai.
Bet kaip galima sakyti, kad Lietuva apleidžia Rytų erdvę?! Tik ką su ES Plėtros departamentu svarstėme Ukrainos reikalus, pakviečiau atvykti į Vilnių naująjį jos užsienio reikalų ministrą. Tik ką su einančiu Moldovos prezidento pareigas Mihajumi Ghimpu aptarėme eurointegracijos reikalus.

– Bet faktas, kad Prezidentūra ir Vyriausybė sukūrė darbo grupę, rengiančią naują Lietuvos užsienio politikos koncepciją.

– Tame darbe dalyvauju ir aš, tad galiu pasakyti, kad kalbama ne apie naują koncepciją. Tiesiog norime užbaigti jau metus sklindančias kalbas, esą kažkas kažko atsisakė ar išdavė. Tam reikia aiškiai susidėlioti mūsų užsienio politikos gaires ir užduotis.

Taip, retorika keičiasi, bet, mano požiūriu, Lietuvos užsienio politika išlieka ta pati. Kai buvau parlamentaras, galėjau leisti sau aštresnę retoriką, dabar esu vykdomojoje valdžioje, tad turiu atsižvelgti į naujų pareigų specifiką.

– Jei užtenka pakeisti retoriką, ir pasipila kalbos apie kintančią politiką, tai gal ankstesnė Lietuvos užsienio politika tebuvo kalbų lygio?

– Tikrai ne. Lietuvos reakcija į oranžinę revoliuciją Ukrainoje buvo labai teisinga. Užtai dabar turime rezultatą: normaliai įvykusius rinkimus ir greitai sudarytą vyriausybę. Gruzijos krizės metu, kai į Tbilisį vyko ministras Petras Vaitiekūnas ir prezidentas Valdas Adamkus, Lietuva taip pat veikė, o ne kalbėjo.

Kas padėjo pamatus ES energetinės politikos idėjai? Atvirai sakant, tai padarė Lietuva, pirma pradėjusi bruzdėti ir netrukus sulaukusi kaimynių palaikymo. ES Rytų kaimynystės iniciatyva pirmiausia buvo išgvildenta Lietuvos ir Lenkijos prezidentų. Kad paskui pasikeitė partneriai ir dabar tai labiau Švedijos ir Lenkijos iniciatyva – nereikia dėl to išgyventi. Svarbu, kad iniciatyva vystosi.