Jolanta BALČIŪNIENĖ,

Lietuvos ambasadorė Italijoje

Praėjusiais metais Italiją Lietuvoje matėme ir girdėjome trijų reikšmingų bei įsimintinų įvykių / procesų fone. Vos ne kas savaitę skaitydavome apie guminėmis valtimis Viduržemio jūrą perplaukti bandančius ir Italijos pareigūnų gelbėjamus pabėgėlius iš Afrikos ir Vidurinių Rytų. Žiniasklaidoje sulaukdavome trumpų, miglotų žinučių apie gruodį vykusį referendumą dėl Konstitucijos pataisų. Galiausiai, ir kartu skaudžiausiai, stebėjome reportažus iš žemės drebėjimo nusiaubtų Centrinės Italijos miestelių, kuriuose, negailėdami savęs, ugniagesiai ieškojo išgyvenusiųjų gamtos stichijas. Natūrali, nesuvaidinta Italijos piliečių reakcija į kiekvieną iš šių nutikimų mums suteikia vertingų pamokų apie vietos gyventojų požiūrį į save, aplinkinius, apie jų stiprybes ir nuogąstavimus.

Į Italiją dažnai žvelgiame per realybės neatspindinčią, o tik iškreipiančią prizmę. Ši valstybė yra kur kas daugiau nei pas mus kiek stereotipiškai interpretuojamas Viduržemio jūros mentalitetas. Šiuolaikinės Italijos visuomenės prioritetai visų pirma yra bendruomenė, solidarumas, ištikimybė demokratinei tradicijai ir Europos vienybės idealams. Tuo pat metu ši šalis – G7 grupės narė, garsėjanti savo industrija, inžineriniais pasiekimais, aukštųjų technologijų tradicijomis, mokslu, menu, dizainu. Žvelgiant į Italiją sunku nepastebėti ir lėto ekonomikos augimo bei struktūrinių reformų būtinybės. Arba didėjančio populistinių jėgų populiarumo. Italijoje vykstantys procesai yra įvairialypiai, o jų pasekmes, nors ir ne visada tiesiogiai, jaučia visa Europos bendruomenė.

Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas aktyvus meno, kultūros srityse. Vis dėlto tai nėra vieninteliai tarpusavio santykių elementai. Mąstydami apie Italiją vis dažniau turėtume žvelgti į ją ir iš politinio žiūros taško, kaip į vieną pagrindinių potencialių ES stiprybės ir gyvybingumo šaltinių.

Praėjusių metų gruodį vykęs referendumas dėl Italijos Konstitucijos pakeitimų parodė, kokią svarbią vietą italų savimonėje užima demokratinė sistema ir jos stabilumas. Sunku vertinti, ar buvusio premjero Matteo Renzi siūlytos reformos buvo geriausias galimas variantas. Vis dėlto pažvelgus į entuziazmą, su kuriuo kiekviena iš oponuojančių pusių gynė savo argumentus, akivaizdu, kad demokratinė tradicija, Konstitucija Italijos politinėje tradicijoje nepraranda savo kertinio vaidmens. Tai ypač aktualu šiandien, kai visoje Europoje matome stiprėjančias radikalias, populistines partijas. Šios tendencijos neišvengiama ir Italijoje. Čia vis dažniau išgirstame antiimigracinės, euroskeptiškos retorikos, raginimų užsisklęsti valstybės viduje ir nekreipti dėmesio į kaimynų problemas.

Pasakyti, kuria kryptimi – dar didesnio stiprėjimo ar pagreičio praradimo link – pasuks populistų populiarumas, sudėtinga. Šiuo metu Italijos politika yra laukimo būsenos. Kol kas nėra aišku, ar šiemet nevyks priešlaikiniai rinkimai. Vis dėlto viltis, kad Italija liks ištikima europietiškai politikos krypčiai, yra stipri. Ne veltui prieš 60 metų būtent Italijoje buvo pasirašyta pamatinė, pagrindą ES kūrimuisi suteikusi Romos sutartis. Nors ir patirdamas iššūkių, Italijos europietiškumas išlieka viena svarbiausių valstybę apibrėžiančių savybių. Jos neturėtume pamiršti ieškodami paramos Lietuvai naudingoms iniciatyvoms.

Antroji pamoka, leidžianti geriau pažinti mūsų sąjungininkus, – italų ištikimybė bendruomenei, stiprybė iššūkių akivaizdoje. Po 2016 m. rugpjūtį ir spalį Italiją sukrėtusių žemės drebėjimų retas galėjo nesižavėti visuomenės mobilizacija, solidarumu ir nesavanaudiškomis gelbėtojų bei savanorių pastangomis. Taip pat – atsakingų Italijos gelbėjimo institucijų organizuotumo ir kompetencijos lygiu. Daugelį metų kovodama su gamtos negandomis Italija išvystė puikiai veikiančią civilinės saugos sistemą, iš kurios galėtume pasimokyti ir mes. Gelbėjimo darbai niekada nesusidūrė su savanorių trūkumu, visa Italija nusidažė solidarumą išreiškiančiomis spalvomis, o sugriautų regionų atstatymas tapo pagrindiniu vyriausybės prioritetu. Visuomenė tebegyvena vienybės su nukentėjusiaisiais nuotaikomis, ir tai rodo, kokie ištikimi ir pasiaukojantys gali būti sąjungininkai Italijoje. Ypač tada, kai suprantamos jų problemos ir iššūkiai.

Gyvendami pagal kitą darbotvarkę ir susidurdami su kitomis problemomis lengvai pamirštame, kad stipriai bendruomenei reikalingas abipusis nuolatinis dėmesys. Norėdami sulaukti paramos Rytų partnerystės iniciatyvoms neturėtume ignoruoti Italijai svarbių Viduržemio jūros regiono iššūkių. Žinoma, keldami reikalavimus sau, to turime tikėtis iš kitos pusės ir neapsiriboti vienakrypte partneryste.

2016 metai Italijoje pasižymėjo nemažėjančiais migracijos srautais. Į šalį atvyko daugiau kaip 170 tūkst. migrantų. Sunkiai suvaldomas Italijoje procesas skatina visuomenės nepasitenkinimą, raginimus imtis ryžtingesnių veiksmų ir visai ES prisiimti atsakomybę sprendžiant pabėgėlių problemą. Natūralu, kad Italija Bendrijoje ieško ir mato problemų sprendimo įrankį. Savo ruožtu Lietuvoje, matydami sunkiai įsibėgėjančius perkėlimus ir kai kurių valstybių nenorą solidarizuotis, sau keliame klausimą, kokios Europos Sąjungos norime: vieningos ir besidalijančios sunkumais, ar pilnos išlygų ir atsiribojimų? Atsižvelgdami į situaciją Italijoje, taip pat susimąstydami apie Lietuvos iššūkius ir būdus jiems išspręsti, turėtume pripažinti, kad tam tikras europinis solidarumas (dėl kurio lygio, be abejonės, galima diskutuoti) yra būtinas.

Šiuolaikinė Europa buvo pastatyta ant kompromisų ir abiem pusėms naudingų sprendimų pamato. Stiprėjant euroskeptiškoms jėgoms išlaikyti šią sambūvio tradiciją šiandien kaip niekada aktualu. Tarpusavio supratimas, bendrų interesų identifikavimas, dialogas, derybos – per amžius išbandytos ir patikrintos diplomatijos priemonės. Galime suprasti Italijos poreikius, tad turime įrankių, kuriais pasinaudoję sustiprintume ryšius su savo sąjungininku. Ar jais pasinaudosime, priklauso nuo mūsų pačių.