Praėjusią savaitę žurnale „Veidas“ ekonomistė Aušra Maldeikienė citavo ir antrino garsiems pasaulio ekonomistams, skatinantiems ne taupyti, o kitais būdais išvesti Europą iš skolų krizės. Kiek realūs ir tvarūs alternatyvūs keliai ir ar apskritai jie ką nors reiškia Lietuvai?

Neginčijamas faktas yra tai, kad išsivysčiusių valstybių skolos lygis per pastaruosius dešimtmečius pasiekė netvarų lygį, kuris jau nebe skatina ekonomikos augimą, o jį slopina. Dar 2004 m. tik viena ES valstybė (Italija) turėjo skolą, viršijančią per metus sukuriamą BVP. Šiandien greta jos yra Graikija, Airija, Portugalija, artėja ir didžiosios euro zonos šalys. Taupymas ir skolų grąžinimas nėra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, tačiau visos alternatyvos turi kainą, kurią sumoka vieni ar kiti visuomenės sluoksniai.
Paprasčiausias, tačiau amoraliausias ir žalingiausias skolos naštos mažinimo būdas yra valstybės bankrotas – „atsiprašymas“ už nesugebėjimą vykdyti finansinių įsipareigojimų ir skolų negrąžinimas. Šį scenarijų Graikijai primygtinai siūlo nuolat apokalipsę pranašaujantis ekonomistas Nourielis Roubini, kurio manymu, taupymas yra per daug laiko ir pastangų užimanti alternatyva. Iš dalies Graikijai šis scenarijus jau tapo realybe – šių metų kovą daugiau nei pusė privačių investuotojų rankose sukauptų obligacijų buvo „nurašytos“. Dėl to nuostolių patyrė ne tik gyventojai, skolinę savo valstybei, bet ir, pavyzdžiui, pensijų fondai.
Antras būdas yra siekti didesnės infliacijos. Net jei realaus ekonomikos augimo nėra, valstybės mokestinės pajamos gali didėti kylant kainoms. Dėl to nemažai ekonomistų pritaria ir ragina imtis daug aktyvesnės centrinių bankų monetarinės politikos – ne tik mažinti palūkanų normas, bet ir didinti pinigų kiekį rinkoje. Taip elgėsi JAV federalinių rezervų sistema bei Anglijos centrinis bankas. Nuo pasaulinės finansų krizės pradžios, tai yra investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto 2008 m. rugsėjį, dolerių kiekis rinkoje buvo padidintas tris, o svarų sterlingų – net keturis kartus.
Europos centrinis bankas (ECB) elgėsi daug konservatyviau ir, atsižvelgdamas į pagrindinį savo tikslą – kainų stabilumą, pinigų kiekį iki praėjusių metų vidurio padidino tik maždaug trečdaliu. Tačiau paaštrėjus nerimui dėl Ispanijos ir Italijos pradėjo pirkti šių valstybių obligacijas, o vėliau dar ir suteikė trejų metų trukmės paskolas euro zonos bankams už maždaug trilijoną eurų. Todėl šiuo metu išleistų eurų kiekis yra maždaug dvigubai didesnis nei krizės išvakarėse.
Kol kas ši alternatyvi monetarinė politika nesukūrė infliacijos, nes pinigai nepasiekia vartotojų bei įmonių kišenių ir nesukuria perteklinės paklausos – jie nukreipiami į valstybių skolos vertybinius popierius arba laikomi kaip likvidumo pagalvė tam atvejui, jei pasaulyje pagilėtų finansų krizė. Tačiau kiek toleruotina yra infliacija? Ji sprendžia skolininkų problemas, tačiau tuo pačiu metu mažėja visų šalies gyventojų pajamų bei turimų santaupų perkamoji galia. Kitaip tariant, dėl infliacijos įvyksta turto perskirstymas tarp taupiusiųjų ir besiskolinusiųjų.
Trečias ir geidžiamiausias skolų krizės sprendimo būdas – ekonomikos augimas. Apie jį kalba ir ekonomistai, ir politikai. Deja, kalbų ir norų neužtenka, o dažniausiai siūlomas būdas – fiskalinis stimuliavimas (dar skolinantis) – problemos neišsprendžia, ją tik atideda. Kai kurios fiskalinės priemonės iš tiesų gali būti naudingos, jei yra nukreipiamos į laikinų problemų sprendimą, kurio negali pasiūlyti privatus sektorius. Pavyzdžiui, smarkiai smukus pasaulinei paklausai Vokietijos „Kurzarbeit“ programa leido įmonėms sumažinti darbuotojų darbo trukmę, o prarastas dirbančiųjų pajamas kompensavo valstybė. Panašiai reikėtų vertinti ir Lietuvoje naujoms darbo vietoms taikytas mokesčių lengvatas, įdarbinant prieš tai nedirbusius asmenis.
Tačiau fiskaliniam skatinimui dauguma Europos valstybių neturi lėšų, neturi net galimybių pasiskolinti. Ši politika nesulauktų kritikos, jei valstybės turėtų sukauptus rezervus, kuriuos galėtų skirti ekonomikai skatinti tokių krizių laikotarpiu. Ši situacija tikrai nėra ta, kuriai esant galime apsiginkluoti aforizmu „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, – skolos skola neužgydysi. Todėl augimo galima siekti per struktūrines reformas, ypač didinant darbo santykių lankstumą, kuris leistų Europos įmonėms drąsiau kurti naujas darbo vietas.
Italijos ekonomika praėjusį dešimtį buvo lėčiausiai auganti ES – ją paralyžiavo geležinis darbo kodeksas, beveik nesuteikiantis darbdaviams galimybės atleisti nekompetentingą darbuotoją. Naujojo Italijos premjero šioje srityje įgyvendinamos reformos jau sulaukė tarptautinių institucijų pagyrų, sumažėjo Italijos skolinimosi kaina finansų rinkose. Ne ką mažiau svarbu atsisakyti protekcionizmo bei subsidijavimo ir toliau skatinti konkurenciją visuose ekonomikos sektoriuose – būtent ji yra tvaraus ir ilgalaikio augimo variklis.
Ar būtina pasirinkti vieną iš šių kelių? Nebūtinai. Trumpuoju laikotarpiu sprendimas bus visų ingredientų mišinys: Graikija restruktūrizavo dalį savo skolos (reikia tikėtis, kad tai buvo vienkartinis Europos slystelėjimas), teks toleruoti šiek tiek didesnę infliaciją ir siekti spartesnio augimo, kurį užtikrins lėtesnis biudžeto deficito mažinimas ir struktūrinės reformos. Lietuva šios dilemos neturi – jos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių ES ir be papildomų skatinimo priemonių, o pastangas vertėtų nukreipti į reformas, skatinsiančias investicijas ir darbo vietų kūrimą.
Tačiau ilgo laikotarpio perspektyvos nesikeičia. Reikės išmokti gyventi pagal galimybes ir subalansuoti valstybių biudžetus. Skeptiškai vertinantys fiskalinę drausmę suskubs pacituoti garsią Johno Keyneso mintį, kad „ilguoju laikotarpiu mes visi mirsime“. Tačiau po mūsų gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kurie turės grąžinti dabar kaupiamas skolas.

Šiandieninė situacija tikrai nėra ta, kuriai esant galime apsiginkluoti aforizmu „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, – skolos skola neužgydysi.