Sakoma, kad istorija – gyvenimo mokytoja. O kaip, beje, mokytis pabaigus mokyklą? Ir kur tą išmanymą dėti?

Antai kokiam nors vokiečiui, pamačiusiam minutės trukmės filmuką su trumpais komentarais apie Vokietijos sienų kaitą XIX–XX a., galva veikiausiai nesusisuka, nors siužetas gniaužia kvapą. Įsigalėjo viena iš daugelio vokiečių valstybių su baltišku, o ne germanišku pavadinimu – Prūsija, kuri, beje, atsirado ir sustiprėjo ne vokiškose žemėse, o, sakytume, kolonijoje. Dar XIX a. prūsų ir kitų vokiečių valstybių kareiviai kovėsi tarp savęs mūšiuose, o, žiūrėk, 1914 m. prūsai ir saksai – jau tos pačios armijos kariai. Praėjus dar penkiasdešimčiai metų – vokiečių divizijoms pabuvojus ir prie Lamanšo, ir prie Maskvos – Vokietija vėl padalyta. Prūsijos net vardas išnykęs, o vis dar saksai, pasikaustę komunistine ideologija, rengiami branduoliniam karui – be visų kitų, ir su bavarais. 1989 m. šalis vėl susivienija, tačiau jos teritorija – tik du trečdaliai to, kas buvo 1914 m. Užtat dabar tai didžiulis, eksportu trykštantis taikos balandis.

Filmukas apie vokiečių istoriją – šiurpalas su neapibrėžtai laiminga pabaiga, ir kelios vokiečių kartos pratinamos į tai žiūrėti ramiai.

Dėl ko nepameta galvos tūlas lietuvis? Senovės tarpusavio kovos nelabai aktualios. Neteko girdėti, kad liepos 6-ąją susimuštų Treniotos ir Mindaugo šalininkai – juolab kad tai ne sporto komandų pavadinimai. Besižvalgant į artimesnius laikus – argi dabar verksi dėl to, kad žmonės apie Gardiną jau nekalba lietuviškai, ar sielvartausi dėl prarastų teritorijų rytuose, kada vakaruose prie Lietuvos, atrodo, negrįžtamai prijungta Klaipėda, kur išnyko ir memelenderiai vokiečiai, ir tarsi atskira nacija linkę tapti lietuvininkai?

Kas kartais sukelia svaigulį? Greta pasididžiavimo valstybe „nuo marių iki marių“ istorijos paraštėse yra klodas, kuriuo svaiginasi paslapčių gurmanai: poringės apie sarmatus, gotus, laivais atplaukusią Palemono šeimyną. Šlovinga ar mįslinga praeitis tarsi energiniai gėrimai pakelia ūpą, patepa istorijos padarytas tapatybės žaizdas. Viešosios erdvės tyruose galima atrasti keistą samplaiką: greta tikrų ar tariamų sarmatų pašlovinimo būtinai išlenda kokia nors šiuolaikinė sąmokslo teorija ir pavojaus signalai dėl vadinamųjų europinių vertybių grėsmės, kurią šios kelia tautinėms. Lietuvoje tokia vis dar mikroskopiška tendencija panaši į tai, kas kažkada vešėjo tarpukario Vokietijoje ir dabar Kremliui palaistant vis labiau veši Rusijoje. Nežabotos jėgos naudojimas taip besisvaiginantiems ar bent jų daliai – savaime suprantamas dalykas.

Rusijoje militarizmas – oficiali politikа, o Vokietijoje apie interesų įtvirtinimą jėga geriau neprasižioti. Pavyzdžiui, 2010-aisiais atsistatydino Vokietijos prezidentas Horstas Köhleris, nes bundesvero buvimą Afganistane jis neatsargiai susiejo su šalies ekonominiais interesais.

Vokiečiai kažkada svaiginosi nežabotos jėgos galimybe ir žiauriai pralaimėjo. Jie iki šiol jaučiasi atsakingi. Rusija, branduolinė valstybė, Sovietų Sąjungos įpėdinė, prieš 70 metų laimėjo žūtbūtinį karą su Vokietija ir dabar vėl svaigiai nori kariauti. Tarp šių galybių patekusi Lietuva rezistavo su itin dideliais nuostoliais, bet istorinė atmintis per daug neužnuodyta atsakomybe: įprasta sakyti – „nuo mūsų mažai kas priklausė“.

Tos patirtys savaip pasireiškia dramatiškoje nūdienos situacijoje. Kai kurie vokiečių politikai, pavyzdžiui, abejoja, ar JAV, nesuderinusios su visomis NATO narėmis, gali dislokuoti tankus ir kitą sunkiąją ginkluotę Baltijos šalyse. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis pareiškė, kad, vaizdžiai kalbant, į tuos tankus nutaikys raketas su branduoliniais užtaisais. O dėl lietuvių nesuprasi: ar galimybė tapti taikiniais juos svaigina, ar gąsdina?