"Veido" archyvas

Netrukus Lietuvos knygynuose turėtų pasirodyti žurnalisto Martyno Starkaus kelionės dienoraštis “Tuk Tuk Indija”. Šį kartą su “Skaitinių” rubrika kaip tik ir siūlome ištrauką iš šios sąmojingos ir gausiai iliustruotos knygos.

Stovintis tėvas

Pasinaudojęs proga, kad vėl likau vienas, žengiau toliau – į kaimo gilumą. Nenustojo stebinti keista tyla, visiškai neįmanoma ten, kur šalia vienas kito gyvena daugiau kaip du indai. Aišku, kažkas tarškėjo, kosėjo, šlepsėjo, verkė. Bet kitaip. Vaikas – vos vienas kitas, ir tai nedrąsūs, kas visiškai nebūdinga tokiems narsuoliams.

Stebimas buvau. Tik niekas nesekiojo iš paskos. Atrodė, demonstratyviai ignoruoja atklydusį svetimšalį.

Mirksėdamas orioje vienatvėje vaikštinėjau, kol mano dėmesį patraukė tolimame kieme linguojantis žmogus. Jis buvo lyg visos šios ramios vietos centras ir nepaaiškinamai keistai prie jos derėjo. Rymojo palinkęs prie knygos, tačiau labai keistai, basomis kojomis rėmėsi į žemę, o kūnu buvo palinkęs lyg ant sūpynių – virvėmis prie medžio pririštos lentos. Sakytum nusprendė pailsėti, tačiau dėl kaži kokios traumos nesugeba prisėsti ir visą kūno svorį laiko ant alkūnių. Pamatęs mane ilgabarzdis nusišypsojo, parodydamas retus, pageltusius dantis. Pamojo. Atsakiau tuo pačiu. Pasikeitėm mandagumo ženklais ir likome savo vietose. Aš spoksojau lyg įbestas, o jis skaitė toliau.

Iš paskos atsekęs sugriauto namo šeimininkas atsistojo šalia ir tylėdamas žiūrėjo kartu. Po kiek laiko tyliai paaiškino:

– Standing baba.

(Tai reiškia maždaug “stovintis tėvas”.)

– Ką jis čia veikia? – taip pat tyliai paklausiau senuko.

– Stovi.

– Seniai?

– Nelabai. Kokius penkerius metus, – pasakė lyg apie nežymią orų permainą.
– Penkerius metus??? Kodėl?! – negalėjau suprasti, ar mane mausto, ar kažko nenugirdau.

– Toks jo sprendimas…

Bolivudo galia

Priešingai nei didžiojoje dalyje Afrikos šalių ar kelionėje Šilko keliu aplankytuose musulmoniškuose kraštuose, čia visi labai mėgsta būti fotografuojami ir filmuojami. Tam tikrą laiką tai buvo labai smagu ir mums patiems. Ir tik jau vėliau supranti, kad su tokiu bolivudiniu entuziazmu ir apsigimusiais aktoriais toli nenukeliausi.

Kad surastum natūralesnį kadrą, jau tenka paplušėti, nes vos išsitrauki kamerą, indai pradeda pozuoti. Vyrai apkabina vienas kitą per pečius ir šypsosi, bijodami sujudėti lyg senoviškoje fotoateljė. Moterys prisidengia veidus, nors iš šalies tai labiau primena flirtą nei kuklumą. Ir pradeda eiti tokia eisena, tarytum iš kino juostos nužengusios merlinos monro. Net gyvuliai kartais atrodo tokie darbo prieš kamerą ekspertai, kad nenustebtum, jei neužsikirsdami išvardytų visus aktoriaus Amitabho Bačano (Bachchan), meiliai vadinamo Didžiuoju B (Big B) kino filmus. Šis žmogus Indijoje beveik nacionalinis didvyris, o materialųjį jo šlovės patogumą liudija gausybė reklamų, kuriose jis šlovina beveik viską: nuo tušinukų ir jogurtų iki automobilių.

Bolivudo įtaka Indijoje tokia didelė, kad net politikai prieš rinkimus susimoka už kokio geradario, gelbstinčio pasaulį ir vargšus, vaidmenį, ir tokiu pavidalu pasirodo žmonėms. Kad ir kaip ten ta vaidyba jiems sekasi – būsi garantuotai pamatytas…

Betelis

Įsivaizduokim, kad esu tapytojas, kuris savo indiškus įspūdžius perteikia įmantriais potėpiais. Norėdamas būti itin tikslus būčiau priverstas sunaudoti labai daug raudonos spalvos. Ne vien tradiciniams nuotakos drabužiams, rožėms turguje ar vaisiams ant stalo pavaizduoti. Jau nuo pirmųjų žingsnių šioje šalyje šlapios kruvinai raudonos dėmės mus lydėjo it žvilgsniai kaimuose bene kiekviename žingsnyje, kur tik skystos materijos nesugeria dulkės. Ypač ant gatvių grindinio ir prastesniuose, o tai reiškia – rečiau grindis plaunančiuose viešbučiuose.

Raudonų seilių vietomis pritaškyta gausiau nei žvaigždžių Holivudo šlovės alėjoje ar kramtomosios gumos po moksleivių suolais. Kalbu apie tai, kas lieka išspjovus sukramtytus betelio lapus su oranžinės spalvos arekos sėklomis ir kas yra neatsiejama Azijos kultūros dalis. Nors šios bjaurasties skonis… iškart sakau: kramtomoji degtinė būtų nepalyginti gardžiau.

Kramtyti betelio lapus – labai sena tradicija, jis mėgstamas dėl įvairių priežasčių. Vieni šio mišinio meta į burną po valgio virškinimui pagerinti, kiti sako, kad kramtant išsiskiriančios sultys daro gydomąjį poveikį dantenoms. Aišku, nuo dažno vartojimo ir patys dantys nusidažo kruvinai raudona spalva. Vampyrų vakarėlis, tačiau kam tai rūpi? Vieniems betelio kramtymas atstoja rūkymą, kitiems tai tiesiog laiko leidimo ir bendravimo forma. Girdėjau įdomią versiją, kad Indijos dainininkams šis produktas padeda atgaivinti balso stygas prieš koncertus.

Atrodytų, kad kramtyti betelį yra visiškai aiškus ir paprastas reikalas. Turi dantis – pirmyn, sėkmingų startų. Vis dėlto šis procesas turi savų subtilybių. Pradėkime nuo pirmosios ir pagrindinės taisyklės – beje, ji ne tokia ir bloga: šios bjaurios košės nereikia valgyti! Ją reikia kramtyti neryjant. Bet kaip tai padaryti? Nėra paprasta, patikėkit žmogumi, kuris per savo gyvenimą visokios bjaurasties yra laikęs burnoje…

Varanasyje, prie Gango

Dašašvamedho prieplauka – pati įspūdingiausia iš visų matytų. Aruna pasakojo, kad apie ją yra net kelios legendos (pasak jo, tai būdinga hinduizmui). Viena jų pasakoja, kad seniai seniai aukščiausioji dievybė Brahma čia paaukojo dešimt arklių. Nuo to laiko šventikai, dėvintys oranžinius drabužius, kiekvieną vakarą rengia šventą ugnies garbinimo ceremoniją – agnipudžą, skirtą Šivai, po kojomis tekančiai Gango upei, saulei, pačiai ugniai ir visai visatai.Skambantys varpeliai, muzika, susikaupusi minia ir hipnotizuojantys, sinchroniški šventikų judesiai su dešimtimis liepsnelių rankose užburia net triukšmingus girtus britus. Priartėję prie scenos jie nutyla, žiūri toli gražu ne nuo sielvarto ašarų paraudusiomis akimis ir žavisi keista didybe kartu su visais. Ir nors didžioji dalis atvykėlių nesupranta nė vieno ceremonijos metu tariamo žodžio, tačiau vieningai įsilieja į masinę meditaciją.

Iš vaikų, šmirinėjančių tarp kojų, nusipirkom po gaubtą – džiovintą lapą su gėle, vašku ir dagčiu.

– O ką dabar daryt? – neaptikęs naudojimo instrukcijos paklausiau.

– Dekit, meskit į upę ir melskitės, – išpyškino atmintinai išmoktą atsakymą purvini rupūžiukai betelio dar nesugadintais dantimis.

Maldos kalba universali, todėl prisidėjom prie Jonines primenančios masinės ceremonijos, kai vos spingsintį laivelį paleidi pasroviui ir sugalvoji norus. Tiems, kurie šviesos ir hipnozės šou stebėjo iš vandenyje plūduriuojančių valčių, tai padaryti buvo paprasčiau. Mums teko šlepsėti per pakrantės purvą. Šokinėdami nuo akmens ant akmens, apsitaškę, galų gale irgi sėkmingai paleidom savuosius lūkesčius. Ištiesėm nugaras, sunėrėm rankas ir pradėjom svajingai stebėdami laukti, kaip netrukus kelių vienišų liepsnelių būrelis įsilies į didelę, draugišką kompaniją.

Mėgavomės svarbia akimirka.

Staiga iš už nugarų atskridę du dideli maišai švilpdami plumptelėjo tiesiai į regatos centrą. Laivai dingo taip ir nepasiekę tikslo, svajonės nuskendo, manevrai baigėsi. Įsiutęs atsisukau ir dar spėjau pamatyti, kaip nuo upės greitu žingsniu tolsta tėvas su kokiu aštuonerių metų sūnumi megzta žiemine kepure, kažką garsiai aiškindamiesi tarpusavyje. Įtariau, kad jie mūsų net nepastebėjo, tiesiog iš pakrantėje esančių namų atėjo išmesti šiukšlių. Patys kalti, kad turėjom akiplėšiškumo savuosius laivelius plukdyt jų kelyje.

– Čia Indija, mano drauge, – šypsodamasis ištarė netoliese stovintis žmogus. Anksčiau nepastebėtas, džeržgiančiu balsu kalbantis šešėlis, be jokios abejonės, matė, kas įvyko. – Jūs atvažiavot ir vėl išvažiuosit, o žmonės čia gyvena. Tai, kas jums atradimas, jiems – kasdienybė. Neverta pykti.

Ir tardamas šiuos žodžius įgrūdo dešinę ranką į vieną iš daugybės ant kaklo ir pečių kabančių rezginėlių. Ištraukęs ją, pirštu palietė mano kaktą:

– Tebūnie saugi tavo kelionė tau ir tavo artimiesiems.

Nepažįstamasis apsisuko ir kažką murmėdamas nuėjo paupiu į tamsą. Kurį laiką apstulbęs dar lydėjau jį akimis, bandydamas suvokti, kas čia nutiko. Nesėkmingai. Todėl apsisukau ir, rankomis braukdamas nuo aptaškytų kelnių šventąjį purvą, leidausi paskui saviškius.

Apie autorių

Kaip ir pirmoji Martyno Starkaus knyga “Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su “Pagieža”, antroji – “Tuk tuk Indija” parašyta kelionės dienoraščio forma. Tokia pat sąmojinga, šiek tiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta.

Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Pagrindinis tikslas – pažinti neparadinę Indijos pusę.

Priminsime, kad M.Starkus yra žurnalistas, nenurimstantis kelionių aistruolis, apkeliavęs kone pusę pasaulio. Kai jo kas paklausia: “Kodėl keliauji?”, jis paprastai atsako: “Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu. Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad “kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug”, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina”.