Pamirškite šventes: teatre jūsų laukia rimtų problemų svarstymai.

Ne vienam ištikimam Nacionalinio operos ir baleto teatro lankytojui žiemą raudonajame stiklų įrėmintame fojė yra tekę stebėti tarp plieskiančių šviestuvų besiblaškantį išsigandusį, tikrą, anaiptol ne repertuarinį šikšnosparnį. Mažesnis už žvirblį kampuotų suskliaustų sparnų įrėmintas padarėlis, jam vienam težinomom angom prasmukęs žiemoti į pastato vidų, sulaukdavo tiek žiūrovų dėmesio, kad galėtų užpavydėti bet kuri operos žvaigždė. Šįkart metų virsmą didžiausioje šalies scenoje lydi vaiskiomis spalvomis ir melodijomis išdabintas Johanno Strausso „Šikšnosparnis“. Ir jaučiasi tarsi sugrįžęs į gerus senus namus.
Kol už stiklinio fasado tebesklando muzikalusis „Šikšnosparnis“, pernai giesmėmis pašventintas ir kiaušiniais apmėtytas Nacionalinis dramos teatras pirmas ryžosi 2013-ųjų premjerai. Ilgai snausti nemėgstanti ryžtingoji – jau įpratusi savarankiškai savo kūrybinę karjerą tvarkyti aktorė, režisierė ir rašytoja Birutė Mar. Kaip rašytoja, atidi žodžiui, kuris jos spektakliuose virsta alfa ir omega. „Norėčiau, kad būsimo spektaklio ašimi taptų žodžio erdvė, kuri nūdienos teatre, gaila, dažnai lieka užribyje. Žodžio, gebančio užfiksuoti ir paliudyti visą žmogiškų išgyvenimų ir jausmų spektrą, kūrybos jėgą“, – sako spektaklio „Laiškai į niekur“ autorė, pjesę sudėliojusi iš Marinos Cvetajevos, Rainerio Marios Rilke‘s ir Boriso Pasternako rašytų laiškų citatų.
Pasternakas tuo metu, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, gyvena vis dar revoliucingai nusiteikusioje Maskvoje, Cvetajeva skursta emigracijoje Paryžiuje, o Rilkė leidžia paskutiniuosius jam skirtus metus sanatorijoje Šveicarijoje. Trys skirtingi kūrėjų likimai, liudijantys, kad nepaisant sudėtingos epochos (o ar būna nesudėtingų epochų?) egzistuoja kitokia – kūrybos ir dvasios realybė, leidžianti kasdienybėje patiriamus jausmus pakylėti ligi didžiosios literatūros aukštumų ir spinduliuoti unikalios būties energiją. „Manau, spektaklio tema artima ir mūsų laikmečiui: kasdienybės triukšmas, kuriame garsiai skamba visai kitokie žodžiai ir idėjos, o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, pasilieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti“, – dėsto Birutė Mar.
Savaitgalį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje jau debiutavę „Laiškai į niekur“ scenon sugrįš vasario 2-ąją.

Stabmeldystės ir tikėjimo takais

Apie tą patį kasdienybės triukšmą Kauno dramos teatre rengiasi prabilti režisierius Rolandas Atkočiūnas, pasirinkęs šiuolaikinio anglų dramaturgo Jezo Butterwortho pjesę „Jeruzalė“. Joje pro ašaras juokiamasi iš beribio vartojimo, perdėtai propaguojamo sterilumo, nesibaigiančio malonumo siekio… Spektaklio herojai – tai žmonės, kurie nekantriai laukia šokių projektų transliacijos, kas vakarą žiūri mėgstamą serialą, diskutuoja apie ekonomiką, nors neturi jokio supratimo, kaip ji veikia, sapnuoja mūsų popscenos žvaigždes ir užkandžiaudami linksniuoja žinomiausias Lietuvos pavardes. Jie visi pasiklydę svajonėse, niekaip neįgyvendina savo planų ir kiekvienas vis kitaip ieško užsimiršimo.
„Žmogaus galva – tarsi nevaloma šiukšliadėžė, prikimšta visokio šlamšto. Toks žmogus praradęs bet kokius savo atskaitos taškus, tad plaukia pasroviui“, – teigia lietuvio širdžiai atpažįstamą garsios pjesės adaptaciją rengiantis R.Atkočiūnas.
Spektaklio pavadinimas „Jeruzalė“ joje iškyla ne kaip vietos nuoroda, bet kaip santarvės su savimi ženklas. Juk sakoma, kad kiekvienas turime po 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, kurie sudaro žmogaus sielą. O ją privalu per savo gyvenimą ištobulinti taip, kad taptų panaši į Kūrėją. Kas šiuolaikiniam žmogui yra religija: tikėjimas(is) sulaukti nepertraukiamos stebuklų virtinės? O gal iš pažiūros net nuoširdžiai tikintys žmonės tėra stabmeldžiai?
O „Stabmeldžiai“ – tai jau kitos, Jono Vaitkaus rengiamos sausio premjeros pavadinimas. Pjesė su neeiline biografija, mat jos autorė ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja žuvo nesulaukusi savo trisdešimtmečio, 2011-ųjų sausio 24-ąją, per Maskvos Domodedovo oro uoste teroristų įvykdytą išpuolį. Ji gimė Odesoje, Grigorijaus Jablonskio – veterinaro, vėliau tapusio reporteriu feljetonistu, šeimoje. Kurti ir spausdinti kūrybą pradėjo dar mokykloje. Per trumpą savo gyvenimą parašė daugiau nei tuziną pjesių.

Sausio teatrų premjeros
12, 18, 24 d. 18.30 val. Kauno dramos teatre – „Jeruzalė“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
19, 20, 26 d. 12 val. „Lėlės“ teatre – „Baisiai graži pasaka“. Rež. Aušra Bagočiūnaitė
25, 26 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Stabmeldžiai“. Rež. Jonas Vaitkus
25, 26 d. 18 val. Žvejų rūmuose – „Neprilygstamosios“. Rež. Gytis Padegimas

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.