Tuo metu, kai Vyriausybės rūmuose “Microsoft” korporacija rengia Lietuvos konkurencingumui didinti skirtą konferenciją, už pusantro kilometro, Seimo rūmuose, parlamentarai prievartauja mokesčių mokėtojus ir prikėlinėja iš politinių numirėlių Rolandą Paksą.

LR Vyriausybės rūmuose “Microsoft” surengta konferencija kelia svarbų Lietuvos konkurencingumo globaliame pasaulyje klausimą. Sąžiningas ir nuoširdus “Swedbank” banko analitiko Nerijaus Mačiulio pranešimas perspėja, kad Lietuvai nepavyks išvengti euro zonos krizės pasekmių ir prieš pagerėjant bus rimtas pablogėjimas. O karštligiškas mokesčių kaitaliojimas metų pabaigoje pablogins Lietuvos investicinį klimatą ne mažiau nei mokesčių kėlimas. Bet vargu ar galime tikėtis, kad tai pasieks politikų sąmonę. Tam tiesiog nėra laiko. Jei Lietuvoje nebus konkurencingo pasaulyje verslo, nebus ir orios Lietuvos valstybės. Oriam gyvenimui nebus kam uždirbti.

Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris paleido į pasaulį sparnuotą frazę: „Visi žinome, ką reikia daryti, bet nežinome, kaip tai padarius laimėti rinkimus.“ Ji atskleidžia gilumines politikos problemas ir jų priežastis. Politikai priima sprendimus galvodami ne apie šalies mokesčių mokėtojus ir jų tikruosius ilgalaikius interesus, o apie rinkimus. Ši demokratijos yda ir nuvedė Pietų Europos valstybes finansiniais klystkeliais. Piliečiai, pasižiūrėję į turtingesnes ir ekonomiškai stipresnes valstybes, reikalauja geresnio gyvenimo, didesnių socialinių išmokų ir garantijų. Politikai priima skolintomis lėšomis finansuojamus biudžetinius sprendimus ir taip nusikalstamai kuria geresnio gyvenimo lūkesčius, kartu klampindami piliečius į dar didesnes ir nebeišsprendžiamas problemas.

Ar egzistuoja koks nors racionalus šios politinės ir ekonominės problemos sprendimas? Vokietijoje ir Skandinavijos valstybėse prasidėjusi politinė bei teisinė diskusija rodo, kad toks sprendimas galimas. Tiesiog piliečiai turi apriboti politikų veiklos laisvę, ją nukreipdami atsakingesniu ir racionalesniu keliu. Apribojus politikų galimybes konstitucine šalies biudžeto deficito dydžio norma, būtų užkirstas neatsakingo ir nusikalstamo „amžino“ gyvenimo skolon kelias.

Ar tikrai mes norime daug mokėti už tai, kad vieni ar kiti politikai, priėmę populistinius sprendimus, išliktų savo postuose ir kitą kadenciją? Tai, kad didžioji dalis visuomenės tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse nenori žvelgti realybei į akis, o laukia populistinių pažadų, yra tapę mūsų politine kasdienybe. Daugeliu atveju sukurta neatsakingo politikų elgesio praktika. Bet kažkas šį gyvenimo būdą, vedantį prie katastrofos, turi sustabdyti.

Ar tikrai vis dar esame pasirengę atiduoti į politikų rankas sprendimus dėl šalies biudžeto deficito dydžio? Būtent tokia politikams suteikta teisė leido jiems elgtis neatsakingai ir naudoti mūsų suteiktą mandatą tam, kad neatsakingais finansiniais sprendimais nusiklotų sau kelią į kitų rinkimų pergales. Piliečių politinė valia priminti biudžeto deficito dydžio ribą, įtrauktą į aukščiausios teisinės galios dokumentą – Konstituciją, yra vienintelė garantija ir būdas, kaip neatsakingiems politikams suduoti per rankas ir parodyti jų veiklos ribas. Apie tai prabilo net ir eurobiurokratai, atsidūrę galimos ES euro zonos katastrofos akivaizdoje ir galintys netekti savo šiltų, mokesčių mokėtojų pinigais apmokamų postų.

Tai, kas Lietuvoje vyko prieš Kalėdas 2008 m., ir tai, kas vyksta šiemet, mums jau tampa įprastu reiškiniu. Politikai nerasdami konceptualių sprendimų ir tik prieš tvirtinant biudžetą atradę jėgų bei išminties susiskaičiuoti, kiek pinigų trūksta šalies biudžete, kasmet mus klampins į didesnius mokesčius ir naktinius sprendimus. Ignoruojant Lietuvos emigraciją, viešojo sektoriaus dydį bei neefektyvumą ir vis ieškant mokestinių sprendimų, jokie buhalteriniai ar šviesios ateities kūrimo užmerktomis akimis scenarijai mūsų neišgelbės.

Kas atsitiko Seime, kad per karštligiškas sprendimų dėl biudžeto priėmimo paieškas rasta laiko prikelti iš mirusiųjų ir R.Paksą? Kitų metų rudenį 2004 m. iš prezidento posto apkaltos tvarka pašalintas R.Paksas jau galės dalyvauti sekančiuose Seimo rinkimuose. Jei galės Seimo rinkimuose, vadinasi, galės kandidatuoti ir į prezidentus. Seime pritarta atitinkamai Seimo rinkimų įstatymo pataisai.

Už tokią dovaną Kalėdų proga reikia padėkoti ir visiems nuožmiems Konstitucinio Teismo (KT) institucijos reikšmingumo bei tikslingumo naikintojams. Jei Seimas savo įstatymu gali įveikti KT, o kartu ir pereiti purvinais batais per Konstituciją, kam tada apskritai reikalingas KT? Jei parlamentarai mano patys galintys interpretuoti Konstituciją, ar dar reikalinga institucija, kuriai ši funkcija patikėta pačioje Konstitucijoje?

Politikams ir teisininkams, manantiems, kad Strasbūro žmogaus teisių teismo sprendimas R.Pakso byloje, kuriuo buvo pripažinta, kad R.Pakso pašalinimas iš renkamų pareigų, kurias užimant reikia prisiekti, visam laikui yra neproporcingas, gali būti įgyvendinamas Seimo įstatymu, reikėtų prisiminti, ant kokio dokumento padėję ranką jie prisiekė tapdami Seimo nariais. Lietuvos Konstitucija (taip pat ir LR KT jurisprudencija) yra aukščiau bet kokio kito nacionalinio ar tarptautinio teisės dokumento. Jei pagal Konstituciją R.Paksas niekada nebegali užimti jokio posto, kuriame reikia prisiekti, tokią nuostatą galima pakeisti tik keičiant pačią Konstituciją ar KT peržiūrėjus savo sprendimą.

Vasalo ir senjoro santykiai įsitvirtinę lietuvių sąmonėje dar nuo viduramžių. Tai, kad galios centro Maskvoje, Briuselyje ar Strasbūre sindromas buvo ir tebėra apėmęs vyresnės kartos žmones, kurie niekada nėra gyvenę savarankiškai, suprantama ir pateisinama. Bet kad net garbūs teisininkai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai Stasys Šedbaras ir Julius Sabatauskas ne tik nepaiso KT nutarimo, bet ir bando jį peržengti Seimo įstatymu, kelia didelę nuostabą. Belieka tik spėlioti, į kokią politinę prekybą mandatais ir partijų palankumu yra vėl įsivėlę mūsų parlamentarai. Už ką balsuos kitaip nei galėtų Darbo partijos parlamentarai priimant biudžetą ar kokį kitą įstatymą, užneriantį mums kilpą ant kaklo?

KT gali suklysti kurdamas pensijos ar viešojo sektoriaus darbuotojo atlyginimo, kaip nuosavybės, doktriną, nepakankamai numatyti šalies ekonominę ir finansinę ateitį ar iki galo neįvertinti visų šalyje ir pasaulyje besiklostančių politinių bei ekonominių aplinkybių. Bet jei konstitucinę kontrolę atiduosime į politikų rankas, turėsime daug didesnę problemą. Turėsime Konstituciją, kurios prasmė ir tikslas bus interpretuojama kaskart atsižvelgiant į prekybos parlamentarų mandatais konjunktūrą. Ar norime dar ir šito?