Nepriklausomas švietimo konsultantas, buvęs Lietuvos nacionalinio egzaminų centro direktorius dr. Algirdas Zabulionis pastarąjį dešimtmetį patirtimi dalijosi daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Pasaulio banko, ES, valstybių vyriausybių ar įvairių fondų projektuose jis padeda tobulinti moksleivių žinių patikrinimo ir egzaminų sistemas. O kaip pasaulio kontekste atrodo lietuviškoji?

VEIDAS: Po bene dešimties metų vėl grįžtame prie kriterinio abitūros egzaminų vertinimo. Kuo jis pranašesnis ir kuo blogesnis už norminį (vadinamąjį proporcinį ar ranginį)?
A.Z.: Šiuos du vertinimo būdus galima palyginti su sporto šakomis – šuoliu į tolį ir šuoliu į aukštį. Pakėlus kartelę į atitinkamą aukštį, visus, kurie ją peršoka, kažkur priimame, o šokant į tolį, kuris toliau nušoks, ir bus geresnis. Taip ir su vertinimo metodais: vienu atveju iš anksto apibrėžiami reikalavimai, o kitu – lyginama tarpusavyje.
Egzaminų vertinimo metodikos pasirinkimas turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Ankstesnis kriterinis vertinimas buvo pagrįstas to meto egzaminų tikslu – jauno žmogaus brandos patvirtinimu (man labiau patinka gražus lietuviškas žodis „branda“, o ne vokiškasis variantas „abitūra“). Vėliau sistema reformuota – įvesti mokykliniai ir valstybiniai brandos egzaminai. Tai padaryta, nes visiems atsibodo dveji egzaminai – brandos ir stojamieji, todėl valstybinių brandos egzaminų pagrindiniu tikslu tapo atranka į aukštąsias mokyklas, o mokyklinių brandos patvirtinimas. Vertinimo metodas buvo mišrus – su kriterinio vertinimo elementais: buvo nustatoma minimali egzamino išlaikymo riba, o ją peržengusieji išrikiuojami šimtabalėje skalėje, paremtoje procentiliais (nemaišykite su procentais).
Kodėl dabar vėl grįžtama prie kriterinio vertinimo, nesuprantu. Ar keičiasi egzamino tikslai – gal vėl pagrindiniu egzamino tikslu tampa brandos patvirtinimas, o atranka į aukštąsias mokyklas darosi mažiau reikalinga? Per tą laiką vietų aukštosiose mokyklose tikrai padaugėjo. Galima net pajuokauti – dabar Lietuvoje gimsta beveik tiek pat vaikų, kaip ir tais metais atsiranda studentų. Be to, daugelis abiturientų turi galimybę išvykti studijuoti į užsienį, spėju, jų išvažiuoja daugiau, nei įstoja į Vilniaus universitetą. Bet jei tuo tikslu vėl tapo brandos patvirtinimas, ar pakanka tų poros egzaminų?
VEIDAS: Kiek egzaminų laikyti būtų optimalu?
A.Z.: Ar žinote, kiek brandos egzaminų laikydavo mūsų seneliai smetoninėje Lietuvoje? Dvylika penkiolika. Vėliau mes sovietmečiu laikėme penkis šešis. Dabar privalomas brandos egzaminas yra vienas – lietuvių kalbos ir literatūros, dar vienas pasirenkamas. Pasirinks abiturientas, pavyzdžiui, menų ar dailės – kaip tie du egzaminai patvirtins jauno žmogaus bendrąjį išsilavinimą?
Nežinau, koks brandos egzaminų – privalomųjų ir pasirenkamųjų – skaičius būtų optimalus, jis įvairiose šalyse gana skirtingas. Pavyzdžiui, Gruzijoje privalomi aštuoni brandos egzaminai. Bet dabartinė Lietuvos dviejų egzaminų sistema jau neatlieka brandos patvirtinimo funkcijos. Tikrai turi būti visiems privalomas lietuvių kalbos egzaminas, o literatūros galėtų būti pasirenkamas. Balsuočiau už privalomo matematikos egzamino sugrąžinimą, bet ne išplėstinio kurso, o matematinio raštingumo. Prieš dešimt metų privalomą matematikos brandos egzaminą padarėme pasirenkamuoju tik todėl, kad tuo metu matematikos egzaminas buvo privalomas dešimtokams. Vėliau po kelerių metų pagrindinės mokyklos privalomi egzaminai buvo panaikinti, bet grąžinti privalomą matematikos brandos egzaminą pamiršta.
VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus įvesti privalomą užsienio kalbos egzaminą?
A.Z.: Pavėluota. Jei apie tai būtume diskutavę prieš dvidešimt metų, tai būtų rimtas klausimas. Dabar visi puikiai supranta užsienio kalbos svarbą, tad egzaminu motyvuoti jos mokytis jau nereikia.
VEIDAS: Grįžtant prie norminio ir kriterinio vertinimo – kurią metodiką dažniau renkasi geriausių švietimo rezultatų pasiekiančios šalys?
A.Z.: Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo egzamino tikslų. Vakarų Europos šalyse vyrauja brandos patvirtinimas, bet tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje ar kitose šalyse labiau pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus – Užkaukazę, Centrinę Aziją, tuo menksta pedagoginiai egzaminų tikslai ir didėja antikorupciniai: egzaminai darosi išoriniai, t.y. moksleiviui reikia kažkur eiti juos laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas (ko Vakaruose dažniausiai nėra), o egzaminai tampa įrankiu kovoti su korupcija, atrenkant stojančiuosius į aukštąsias mokyklas. Lietuva šiame žemėlapyje ties viduriu.
Gerų švietimo rezultatų pasiekiančiose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Honkonge, Singapūre, egzaminų daug ir jie griežti, net sakoma – egzaminų pragaras.
VEIDAS: Kodėl manote, kad kriterinio vertinimo sistema netinkama atrankai į aukštąsias mokyklas – negi susumavus kelių egzaminų rezultatus gali būti labai daug analogiškų?
A.Z.: Kriterinio patikrinimo esmė – išlaikyta ar neišlaikyta – geriausiai tinka įskaitai. Ši sistema palankesnė silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja geresnių. Jei reikia palyginti tarpusavyje daug egzaminą laikančiųjų, šimto kartelių juk neapibrėši. Nežinau kriterinės šimtabalės sistemos pavyzdžių pasaulyje – lietuviškoji gali būti pirmoji, tik abejoju, ar reikia tuo didžiuotis.
VEIDAS: Verda aistros dėl lietuvių kalbos brandos egzamino skirtingo vertinimo lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose. Kaip panašius klausimus sprendžia nacionalinių mažumų mokyklas turinčios kitos šalys?
A.Z.: Vėl būčiau supratęs šį klausimą prieš dvidešimt metų, gal dar būtume galėję diskutuoti prieš kokį dešimtmetį, bet dabar jau nesuprantu – ar žmogus, gimęs šioje šalyje, nenori mokytis tos šalies valstybinės kalbos? Nežinau panašių pavyzdžių kitose valstybėse. Ar Lenkijoje lietuvis moksleivis kitokį lenkų kalbos egzaminą laiko? Ar įsivaizduojate, kad Vokietijoje turkų moksleiviui vokiečių kalbos egzaminas būtų kitoks? Mano supratimu, tai tikrai netoleruotinas lietuvių mokyklų moksleivių diskriminacijos pavyzdys. Negali būti tokio egzamino rezultatų panaudojimo stojančiųjų atrankai į aukštąsias mokyklas. Brandos egzaminus Švietimo ir mokslo ministerija gali daryti kokius tik nori, bet stojamieji turi būti visiems vienodi.
Laikantiesiems egzaminą padidinome pasirenkamų autorių skaičių, bet juk egzamino apimties reikalavimai, vertinimo kriterijai skirtingi, lietuvių ir kitų mokyklų abiturientų darbus vertins skirtingos mokytojų grupės. Tai kas lieka bendra – tik pavadinimas? Ką mes apgaudinėjame? Galime tik pajuokauti: tarp egzamino užduoties pasirenkamų autorių dabar turės būti ir lenkų autorius, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jei jį mokinys pacituos originalo kalba – ar laikant lietuvių kalbos egzaminą tai bus klaida, ar ne?
VEIDAS: Numatyta dar viena galima naujovė – vietoje pasirenkamojo egzamino apginti brandos darbą. Ar tai lygiavertis brandos egzamino pakaitalas?
A.Z.: Brandos darbo tikslas – ne matuoti, bet lavinti moksleivio įgūdžius, rinkti, sisteminti, analizuoti informaciją, daryti išvadas. Tai pedagoginio proceso dalis, ir toks brandos darbas gerai atliks savo funkciją tol, kol jo rezultatai nebus naudojami atrankai į aukštąsias mokyklas, nes tuomet jau atsiras kitų būdų aukštesniam įvertinimui siekti; būkime atviri – tiesiog nusipirkti jau atliktą darbą.
VEIDAS: Ar ne per daug egzaminuose ir mokymo procese pereita prie testų metodo? Kai kurie ekspertai mano, kad tai prisidėjo prie kritusio raštingumo lygio, negebėjimo sklandžiai reikšti minčių.
A.Z.: Kai egzaminą laiko daug žmonių, o jo rezultatus reikia pateikti greitai, testo forma tinkamiausia. Bet ir čia galimi laisvo atsakymo klausimai, o ne tik pasirenkamojo atsakymo („kryžiuko“) ar tereikalaujančio įrašyti trumpą atsakymą. O mokymo procese pratybų sąsiuvinius stumia komerciniai interesai – jie vienkartiniai, juos reikia nuolat pirkti ir ne po vieną. Bet ir juose yra erdvės ne vien trūkstamoms raidėms ar skaičiams įrašyti.
Sakome, sumažėjo moksleivių raštingumas, bet pažiūrėkite, koks buvo lietuvių kalbos brandos egzaminas prieš penkerius metus: jame dar buvo kalbos kultūros, gramatikos, sintaksės užduočių. Dabar visa tai išmetėme, palikome rašinėlį ir stebimės, kad vaikai nemoka rašyti.
VEIDAS: Kaip vertinate kai kurių švietimo ekspertų siūlymą egzaminus rengti po kiekvienos klasės baigimo ir taip motyvuoti nuolat mokytis?
A.Z.: Bet juk kiekvienais mokslo metais moksleivis gauna kiekvieno mokomojo dalyko metinį pažymį, vadinasi, vaiko žinių lygis vertinamas. Jei bus kiekvienos klasės baigiamieji egzaminai ir juos visi išlaikys, tai kam jie reikalingi? Bet jei jų neišlaikys, pavyzdžiui, 10 proc. moksleivių, kas jiems nutiks vėliau? Tad kol nėra atsakymo į šį klausimą, nereikėtų ir gąsdinti moksleivių naujais privalomais egzaminais. Juk pas mus egzaminas pateikiamas kaip siaubas – įvesime jų daugiau, kiekvienoje klasėje ir kažkas stipriai pasikeis (ir būtinai – pagerės!). Bet jei per dvylika metų moksleivio neišmokėme taisyklingai rašyti, egzaminu nieko nepakeisime.
VEIDAS: Vis dėlto kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, nenorinčius ar negebančius mokytis vaikus jau nuo penktos klasės imama profiliuoti ir rengti profesinei, bet ne aukštajai mokyklai.
A.Z.: Ne tik Vokietijoje, bet ir Nyderlanduose, kitose šalyse vaiką profiliuoja, bet niekada neįstumia į akligatvį: visada yra galimybė grįžti į kitą mokymosi lygį, o profesinio mokymo sistema nesibaigia tuo, kad būtinai turėsi eiti dirbti techninį darbą.
Negali visi mokytis aukštosiose mokyklose. Tačiau neužtenka įvesti naujos tvarkos: kad ateitų kitas supratimas, būtų sukurtas atitinkamas kitų profesijų, kitų mokyklų prestižas, reikia laiko, o ne populistinių sprendimų.
VEIDAS: Kaip subalansuoti moksleivių teisę rinktis egzaminus, vadinasi, ir ką studijuoti, su valstybės prioritetais?
A.Z.: Dirbau Gruzijoje, kai ten buvo įvesta panaši į mūsų sistema – krepšeliai ėjo paskui moksleivius. Daugiau nei 80 proc. stojančiųjų rinkosi teisę, ekonomiką, verslą. Šios sistemos atsisakyta, nes ji iškreipia darbo rinką. Aukštasis mokslas turi du pagrindinius tikslus: pirma, nukreiptą į asmens, antra, į visuomenės, šalies vystymąsi. Šiame antrajame tiksle turi būti ryškūs šalies strateginiai prioritetai, o juos turi užtikrinti aukštojo mokslo sistema. Jei valstybės aukštojo mokslo politikoje būtų bent šešėlis šalies ekonominių prioritetų, juos turėtų atitikti ir valstybinis studijų finansavimas. Štai daug kalbame apie atominės elektrinės statybą, bet kokia šalies politika šios srities specialistų rengimo atžvilgiu? Ar nebus taip, kad pastačius elektrinę reikės prašytis specialistų iš užsienio?
Pavyzdžiui, Vokietijoje, nėra anšlago studijuoti teisę, nes teisininkų poreikis nėra didelis, o jauno žmogaus tikslas – ne studijuoti, o tolesnė darbinė karjera. Pas mus studijos atskirtos nuo tolesnio žmogaus gyvenimo: jei jaunimas galvotų truputį toliau, tiek daug nestotų į teisę ar verslo administravimą. Vakaruose darbo ir universitetų rinka nusistovėjusi ir ten nėra populiarios tos specialybės, kurios atstovams vėliau sunku gauti darbą. O pas mus net į užsienį lietuviai dažniausiai vyksta socialinius, humanitarinius mokslus studijuoti. Kiek jų užsienio universitetuose studijuoja inžinerinius ar žemės ūkio mokslus? O juk šios inžinerinės profesijos yra šalies ekonomikos pagrindas, jos reikalingos produktui sukurti, o socialinės sritys tik jį perskirsto.
VEIDAS: Apie valstybinį užsakymą aukštosiose mokyklose kalbama, bet ar būtumėte už prievolę kažkiek metų atidirbti už valstybės finansuojamas studijas?
A.Z.: Aš – prieš prievartą atidirbti už valstybės finansuojamas studijas, nes tėvai mokesčiais jau yra už jas sumokėję. O jei aukštosioms mokykloms trūksta lėšų, yra kitų būdų. Pavyzdžiui, Australijoje, tikrai turtingoje šalyje, visiems įstojusiems į universitetus įvestas vienodas registracijos mokestis. Keleriems metams kažkurioms studijų programoms šį mokestį gerokai sumažindama, valstybė gali valdyti stojančiųjų srautą pagal savo poreikius.
VEIDAS: Pas mus aiškinama, kad mokėjimų lygiavos negali būti, nes parengti lakūną daug brangiau nei, pavyzdžiui, sociologą.
A.Z.: Manau, studijų kaina visiems studentams turi būti vienoda. O gal lakūną pigiau būtų pasiųsti mokytis, pavyzdžiui, į Daniją, Lietuvoje neišlaikant brangios mokymo programos?
VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokykla (ir korepetitoriai) rengia egzaminams, o ne studijoms ir gyvenimui. Ar pritartumėte tokiai tezei?
A.Z.: O ką mokykla dvylika metų daro? Tiesiog egzaminai – visų matomas ir aiškiai pamatuojamas artimiausias tikslas. “Veidas” savo gimnazijų reitingą taip pat sudarė pagal egzaminų rezultatus. Beje, nevadinčiau geriausia tos mokyklos, kuri susirinko geriausius vaikus surengdama konkursą. Dar dirbdamas Nacionaliniame egzaminų centre kartą paprašiau mokyklų vadovų surinkti statistiką, kiek jų mokyklos abiturientų yra iš šeimų, kuriose bent vienas tėvų turi aukštąjį išsilavinimą. Pasirodė, kad tarp geriausių gimnazijų tokių abiturientų buvo per 90 proc. Tai tiesiog parodo mūsų visuomenės sluoksniavimąsi. O sakoma, kad mokykla turi būti socialinis liftas, t.y. turi kelti vaikus ir iš žemesnės socialinės aplinkos, o ne dar labiau juos diferencijuoti.
VEIDAS: Bet ar blogai, jei išsilavinę tėvai samdo korepetitorius, siekdami, kad vaikas lavintųsi, įstotų į gerą universitetą ir taip bandytų užsitikrinti būsimą karjerą?
A.Z.: Ar galėtumėte, jei norėtumėte, savo vaikui apmokėti papildomas smuiko pamokas? Tad kodėl vaikui, kuris domisi fizika, nepasamdžius papildomo fizikos mokytojo. Nesu prieš korepetitorius, bet prieš, jei supainiojami moraliniai dalykai – jei korepetitoriumi tampa tą moksleivį mokęs mokytojas ar du mokytojai tiesiog pasikeičia mokiniais, kaip dažniausiai būna.
Singapūre, Honkonge, Japonijoje korepetitoriavimas labai paplitęs, bet nė vienas mokytojas, dirbantis mokykloje, nedirbs korepetitoriumi – ir atvirkščiai. Pietų Korėjoje, galvojant apie socialinę lygybę, bandyta korepetitoriavimą uždrausti, bet nieko gero neišėjo, nes kaip atskirti papildomas muzikos pamokas nuo papildomų matematikos? Vakarų šalyse korepetitoriai taip pat egzistuoja, bet kaip popamokinė veikla, joje mokytojai dirba oficialiose įstaigose, sumokančiose visus mokesčius valstybei.
VEIDAS: Ar matydami vidutinišką Lietuvos moksleivių gebėjimų lygį atspindinčius tarptautinius tyrimus galime būti patenkinti savo švietimo sistema?
A.Z.: Esame ten, kur esame – maždaug vidury. Bet blogos naujos tendencijos: iš pradžių, 1995-aisiais įsitraukus į tarptautinius TIMSS tyrimus, buvo stebimas Lietuvos moksleivių rezultatų kilimas, vėliau jie stabilizavosi, o dabar jau ėmė kristi. Tradicinis lietuviškas klausimas – kodėl estai aukščiau už mus? Gal todėl, kad jų švietimo reforma nesiblaškė, truputį paimdama iš japonų, truputį iš škotų ar šveicarų. Estai tiesiog atsirinko jiems artimiausią pavyzdį – Suomiją ir juo sekė. Antra, pažiūrėkite, kokie Estijos mokytojų ir universitetų dėstytojų atlyginimai. Blogai tai ar gerai, bet atlyginimas už darbą yra vienas objektyvių rodiklių, kaip visuomenė vertina pedagogo profesiją.
VEIDAS: Bet ar visi Lietuvos mokytojai nusipelnę tos pagarbos?
A.Z.: Mokytojai tokie, kokie yra, kokius juos padarėme. Jei į pedagogus rengiančią aukštąją mokyklą ateina tik tie, kurie kitur neįstoja, kas kaltas, kad turime blogų mokytojų?
VEIDAS: Amžinas klausimas: kuri švietimo sistema – labai intensyvaus mokymosi, kaip kai kuriose Azijos valstybėse, ar liberalumu garsėjanti kai kurių Europos šalių, jūsų manymu, perspektyvesnė?
A.Z.: Jei kas žinotų atsakymą į šį klausimą, visur švietimo sistemos būtų panašios. Bet švietimo sistema – ne kokakolos buteliukas, jos negalima iš vienos šalies perkelti į kitą. Ir nereikia gąsdinti ES reikalavimais, nes švietimo srityje jų paprasčiausiai nėra. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija bent jau artimiausiu metu tikrai nesusitars dėl bendros švietimo strategijos tikslų ir vertybių, nes jos šiose šalyse labai jau skirtingos.
Pirmiausia turime susivokti, kokie esame, kokie mūsų tikslai, kokios galimybės ir kokie artimiausi darbai. Reikia suprasti, kad švietimo sistema – ne sala vandenyne, ji priklauso nuo šalies tradicijų, ekonomikos ir, deja, nuo politinės konjunktūros.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris vienija visas geriausias švietimo sistemas, – tai pagarba ir pasitikėjimas mokytoju. Remiantis tarptautinių tyrimų duomenimis, taip yra puikius švietimo rezultatus rodančiose ir Suomijoje, ir Japonijoje, nors šių šalių švietimo sistemos tikrai skirtingos.

“Priešingai nei Lietuvoje, Vakaruose nėra populiarios tos specialybės, kurių atstovams vėliau sunku gauti darbą.”