#Blogeriožodis
Laurynas Mituzas
|
Aptingau rašinėti, bet lietuviška žiniasklaida vis papila žibalo. Paskutinis žybsnis apie prekybos centrus kopijuojantį turgų Kauno prekybos miestelyje Verslo žiniose. Po to kai dešimtmetį modernios komercija varomos visuomeninės erdvės vadovaujasi archaiškų prekybos formų išmintimi, labiausiai laiko patikrinta ėmė mokytis iš vos dešimtmetį skaičiuojančių savamokslių.
Laurynas Mituzas, laurmit
Pirmiausia reiktų prisiminti, kad visame pasaulyje prekybos centras yra ne maisto prekių, baldų ar statybinių medžiagų parduotuvė, o dengta dirbtinė gatvė, suplanuota, pastatyta ir valdoma kaip vienas objektas. Todėl sunku suprasti su kuo čia turgus konkuruoja, prekybos centrais ar maisto parduotuvėmis. Jeigu supermarketais, viskas paprasčiau, bet matyt centrinį turgų miesteliui laikant inkariniu žaidėju, šiek tiek svajojama kelti koją ir į didesnių berniukų žaidimo aikštelę.
Pavyzdžių iliustracijoms yra daugiau nei teiginius paneigiančių, todėl tiesiog pavardinsiu sritis, kur augdami pagal turgaus principus prekybos centrai susigadino ir toliau dergia savo įvaizdį ir švaisto augimo energiją. Gražūs vardai ir pasiekimai puošia tik išorę.
Turgus visais laikais kūrėsi lengviausiai pasiekiamoje vietoje – prie vandens, tolygiai nutolęs nuo ūkininkų, geografiškai centrališkiausioje vietoje
Turgus visais laikais kūrėsi lengviausiai pasiekiamoje vietoje – prie vandens, tolygiai nutolęs nuo ūkininkų, geografiškai centrališkiausioje vietoje. Patogumas pasiekti sustiprino komercinę lokaciją, aplink kurią turgų dusindami augo miestai. Bumo metu ne tik Lietuvoje žalio lauko prekybos centrų projektai siekė kritine mase prisitraukti kuo daugiau žmonių. Taip pridygo lengvai laikmečio ir technologinio progreso pažeidžiamų su tikruoju turgum – miesto centru – konkuruojančių pastatų su parduotuvėmis.
Turgaus privalumas yra maži veiklos kaštai. Niekas nestato brangių alėjų, neinvestuoja į prekinius ženklus. Pats veiklos principas užtikrina sąlygas žemiausiai kainai, kurios dirbtinai nebereikia reklamuoti. Todėl jų su abejotina perspektyva galima pristeigti daug ir lengvai. Važiuojant promažesnius miestelius dažnai akį bado skudurynai.
Tuo tarpu prekybos centrai nėra pigiausia vieta apsipirkti ir prekybininkams būti, tačiau investuotojų pastangomis išskirtinė vieta didelėje traukos teritorijoje. Tai leidžia siekti didesnių apyvartų ir lengviau atpirkti aukštesnius būvimo ten kaštus. Jeigu prekybos centro savininkas pasirenka masinti žemesne kaina, o ne papildomom pastangom, išlenda turgaus ausys.
Prekybos centruose nuomininkų struktūra yra formuojama ir paaiškinama. Nuomininkų miksas konkuruoja su kito prekybos centro nuomininkų rinkiniu. Tuo tarpu turguje formuojasi chaotiškai, ta pačia preke jei pakaks pirkėjų gali prekiauti neribotas skaičius pardavėjų. Tiesiog visas uždarbis teks jiems išgyventi, o ne kurti sąlygas daugiau parduoti ateityje. Dar mažiau naudos iš to norintiems kurti ilgalaikę prekybinę infrastruktūrą.
Panašiai pas mus elgiasi ir statytojai. Vilniuje yra vietos dar ne vienam moderniam objektui, tačiau lyg šiol centrai atsidarinėjo ne vartojimo rinkai, bet prekybos centrų trūkumui patenkinti. Kaip paskaičiuoti išleidžiamų pinigų kiekį nėra sudėtinga, o vat investicijų į žmonių gerbūvį trūkumo lygiui matavimo metodika neatsirado. Kuo labiau trūksta, tuo labiau esami skundžiasi, kad konkurencija nepakeliama. Tik lidlai nelabai ko klausia ir dešimtimis klonuoja išgyvenimo parduotuves.
Kai likusiame pasaulyje seniai suvokta, kad kiekvienas prekybos centras yra unikalus ir nepakartojamas, pas mus investuojama į pavadinimo arba prekių, o ne vietos kaip gravitacijos centro žinomumą. Turgus niekuo nėra pranašesnis nei Vilniuje nei Kaune, o prekybos centras yra valdoma aplinka, formuojama pagal valdytojų supratimą ir ateities matymą.
Tačiau jeigu prekybos centre atsiranda per didelė vienos asortimento šakos konkurencija, ji ima džiūti ir vardan išgyvenimo griebiasi kokybę aukojančių veiksmų. Ko nepadarysi dėl pirkėjo, jei pastarasis perka tik pagal kainą. Nebent yra kruopščiai genima arba palaistoma. Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp prekybos centro ir turgaus, kad pastarajam vidinė konkurencija sveika.
Ko nepadarysi dėl pirkėjo, jei pastarasis perka tik pagal kainą
Modernūs prekybos centrai yra laiko praleidimo vieta apsiperkant. Panašiai kaip turguje. Tik skirtumas yra emocijos atspalvis. Vienu atveju pakili atmosfera ir pasaulinių prekių ženklų sukurta nuotaika, kitu baziniu materialinių poreikių tenkinimu. Abiem atvejais puikiai tenkinami scialiniai poreikiai, tik vienu parodyti save ir į kitus pažiūrėti, o antruoju – pasistumdyti ir pasiderėti su prekeiviais.
Prekybos centrai pasaulyje yra prekybos verslo šiltnamiai. Kiekviename stambesniame rasime po vieną vaisių-daržovių, mėsos produktų, sūrių ir kitų specializuotų parduotuvininkų atstovą. Tik Lietuvoje jiems atsirasti nelemta dėl šalies centrų valdymo specifikos organizuoti ūkininkų turgelius ir naujoves atsirinkti pagal asmeninę nuomonę kas veiks ir kas ne.
Galiausia turgus yra visur kur investicijas augti keičia pastangos išgyventi. Susiaurėja ir priartėja matymo horizontas. Tai neapsiriboja prekyba.
Jeigu prekybos centrų industrija kopijuoja turgų, kodėl turgui nepasikelti. Deja veiklos principų supanašėjimas susilpnins abu. Pasaulyje nieko nestebina, kad organizuoti parduotuvių tinklai išstumia turgų, o ne atvirkščiai. Tačiau kuo ilgiau jis puoselėja savo privalumus, tuo ilgiau atsilaiko.
Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. rugpiūčio 1 d.