3 klausimai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorei Teresei Birutei Burauskaitei

– Lietuvos ypatingojo archyvo saugomas 1949 m. sovietų vykdyto masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ žemėlapis pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentu ir įrašytas į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Kokia šio įvykio svarba Lietuvai ir pasauliui?

– Labai džiaugiuosi, kad archyvas pateikė šią paraišką ir jai buvo pritarta UNESCO. Turime mūsų valstybei svarbų dokumentą, kuris tampa svarbus ir pasauliniu mastu. Tie, kurie domisi UNESCO paveldu, sužinos ir apie šį dokumentą.

O jis ypatingas tuo, kad yra labai nedaug išlikusių dokumentų apie tremties organizavimą. Nes direktyviniai dokumentai, kaip žinome, yra sovietiniai, į juos žiūrima skeptiškai – galbūt ir jie buvo „prirašinėjami“, kad būtų galima atsiskaityti vadovybei. O čia – planas, kuriame reguliarioji kariuomenė, NKVD kariuomenė turi planą kiekvienai vietovei. Kuriame pažymėta, kiek turi būti karių, kokia turi veikti struktūra, kiek žmonių reikia ištremti. Kaip kažkas iš politologų neseniai pasakė, jei dabar būtų karo metai, tokia akcija būtų prilyginta karo nusikaltimui. Juk kariuomenės represijos objektas buvo civiliai gyventojai – vaikai, nėščios moterys, ligoniai. Per mūsų rankas yra perėję labai daug dokumentų, prisiminimų, kaip sunkiai sergantys ligoniai būdavo išnešami neštuvais ir įmetami į mašiną.

Taigi šio dokumento įforminimas pasauliniu mastu, jo įvertinimas kaip mūsų valstybei labai reikšmingo, yra labai svarbus.

– Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas neseniai pareiškė suskaičiavęs, esą Lietuva per sovietų okupacijos laikotarpį prasiskolino net 72 mlrd. JAV dolerių.  Kažkada ir Lietuvoje bandyta skaičiuoti, kokią žalą mums padarė okupacija. Kaip vertinate tokius apsikeitimus „skolos rašteliais“?

– Tai propagandinis veiksmas iš Rusijos pusės. Nežinau, ar net verta į tai reaguoti. Reikia tik priminti, kad mes buvome okupuoti. Iki Stalino mirties buvo ištremta arba įkalinta ne mažiau kaip 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų tremtyje ir lageriuose mirė 50 tūkst., jų pavardės ir vardai žinomi. O ir vėliau okupantas mūsų žemėje darė tai, kas buvo naudinga jam, ir nereikia aiškinti, kad iš agrarinės šalies jis mus pavertė industriniu kraštu. Tai utopija. Mes nebuvome pirmaujanti šalis ir iki karo, bet pagal savo išsivystymą nebuvome ir „uodegoje“. Taip, mes buvome agrarinė šalis, Europa noriai pirko mūsų produktus, jie buvo kokybiški. Tuometiniai šalies vadovai itin kruopščiai vykdė savo įsipareigojimus, o litas, kaip žinome, buvo labai stipri valiuta, nepalyginama su bet kurio laikotarpio Rusijos rubliu. O industrializacijos link mūsų šalis ėjo ir iki karo: jei nebūtų buvę okupacijos, dabar nebūtume kitokie negu danai, suomiai ar panaši šalis, kuri iki karo ekonomiškai vystėsi panašiai.

– Matyt, mums reikia kalbėti apie moralinę žalą?

– Be abejo. Kaip jaustis žmogui ar visuomenei, kai iš viršaus paprasčiausiai nuleidžiama direktyva, kur bus statoma didžiulė gamykla, kuriai reikės kažkiek darbo jėgos. Galiu pasakyti iš savo biografijos: man teko daug važinėti po Sovietų Sąjungą, kai dirbau kaip chemikė. Savo akimis esu mačiusi skelbimus, kviečiančius važiuoti dirbti į Didžiasalį, kur tuo metu buvo statoma didžiulė gamykla. Nes objektas buvo statomas tokioje vietoje, aplink kurią nebuvo gyvenviečių, tik kaimeliai, nebuvo darbo jėgos. O ta darbo jėga turėjo atvykti iš draugiškų, broliškų respublikų. Bet žinome, ką tokiam nedideliam kraštui kaip Lietuva reiškia didelio skaičiau kita kalba kalbančių, kitos kultūros žmonių atsiradimas.

Lietuva buvo išnaudojama kaip kolonija – metropolijos. Su visuomene nebuvo tariamasi. Net ir tokiu klausimu, ar Lietuvai reikalinga Ignalinos atominė elektrinė.

Beje, kodėl Lietuvoje buvo statomos didelės gamyklos? Du trečdaliai tokių gamyklų dirbo karo pramonei. Vadinosi vienaip, o gamino visai ką kita.