Zambijoje pribloškia keisti laiko pojūčio kontrastai – tūkstančius metų gaudžiantis Viktorijos krioklys ir jo pursluose akimirksniui susiformavęs vaivorykštės žiedas, kažkur skubantis, lekiantis miesto gyvenimas ir, rodos, pirmykščiuose amžiuose sustingusi kaimo kasdienybė.

Ko gero, dažnam keliautojui išgirdus žodį „Zambija“ vaizduotėje iškyla besileidžiančios saulės spindulių oranžine spalva nudažytos savanos toliai ir tarp akacijų krūmokšnių nutysę liūtų, žirafų, dramblių šešėliai ar galingųjų baobabų siluetai. Būtent tokie vaizdai, kurių fotografams ir režisieriams gražinti nereikia, dažniausi rodomi meniniuose ir dokumentiniuose filmuose apie Afrikos gamtą, spausdinami kelionių žurnaluose. Ir būtent tokią Zambiją savo akimis svajoja išvysti ne vienas turistas.
Tačiau ši šalis turi ir daugiau veidų, bet juos pamato ir įvertina tik smalsesni ar atkaklesni keliautojai. Štai savanorius Zambijos kaimuose pasitinka skurdas ir vaikų ašaros, mėgstančiuosius bendrauti sužavi labai draugiški vietos gyventojai, europietiškos tvarkos gerbėjus erzina šiukšlės ir nešvara Zambijos miestuose. Dar kitoks šios šalies veidas išryškėja prisiminus jos istorijos viražus ir palyginus ją su kitomis Afrikos valstybėmis.
Priminsime, kad dabartinė Zambijos teritorija susiformavo XIX a., šį regioną kolonizavus Didžiajai Britanijai. Pirmasis čia įsitvirtino ir daug valdžios įgavo anglų kolonizatorius bei kasybos magnatas Cecilis Rhodesas. Dabartinių Zambijos ir Zimbabvės teritorijų vietoje jis įkūrė koloniją, pavadintą savo vardu – Rodeziją, ir ėmėsi vario, kurio čia gausu, gavybos. Tik 1964 m. abi šalys paskelbė nepriklausomybę.
Čia norėtųsi palyginti, kaip abi šalys išsprendė kilusius sunkumus. Taigi Zambijoje problemas bandoma spręsti civilizuotu demokratiniu būdu, pavyzdžiui, 2011 m. prezidento rinkimus čia laimėjo opozicija. Ši šalis politiniu požiūriu kur kas ramesnė nei kaimyninė Zimbabvė, neišvengusi net pilietinio karo.
Pagal 2013 m. “Heritage” ekonominės laisvės indeksą Zambija užima 93 vietą (vos dešimt vietų žemiau nei Italija) ir lenkia tokias šalis, kaip Serbija ar Brazilija, o ką jau kalbėti apie kaimyninę Zimbabvę, kurios ir ekonominis gyvenimas susiklostė kur kas liūdniau. Nuo 1980 m. šiai šaliai vadovauja diktatorius Robertas Mugabe. Beje, daug metų Zimbabvę siaubė neregėta hiperinfliacija: net buvo pradėti spausdinti banknotai su vienetu ir keturiolika nulių.

Kasdienis Zambijos veidas
Palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, Zambija atrodo politiškai ir ekonomiškai stabili, todėl, atrodytų, čia žmonės turėtų gyventi jei ne gerai, tai bent pakenčiamai, bet taip toli gražu nėra. Kaimuose žmonės gyvena skurdžiai ir dažnai stokoja, mums atrodytų, kasdienių dalykų – tualetų, vandens kolonėlių ar šulinių, o ką jau kalbėti apie vaikų darželius ar mokyklas. Nemažai bėdų kelia ir alkoholizmas bei lytiniu būdu plintančios ligos. Tokį kaimą pamatė Šiaurės rytų Zambijos kaimuose savanoriu dirbęs Ignas Pavliukevičius.
Per pusmetį, praleistą Samfjos regione, vaikinas padėjo įkurti kelis vaikų darželius, mokyklą uždengti stogu ir teikė kitokią pagalbą. Beje, Ignas šiek tiek pramoko ir vietinės kalbos: nors skelbiama, kad valstybinė kalba Zambijoje – anglų, atokiuose kaimuose angliškai nesusikalbėsi, nebent su universitetus mieste baigusiais mokytojais arba vyresnių klasių mokiniais.
Paprastai tėvai neturi pinigų sumokėti už vaikų mokslą, dažnai viso mėnesio šeimos pajamos tėra vienas ar keli doleriai. Pavyzdžiui, viename kaime savanoriai susipažino su neblogai besimokančiu vaikinu, neįstengiančiu už mokslą sumokėti kainos, kuri europiečiui neįtikėtinai maža – vos keliasdešimt litų pusmečiui. „Mokinys ateidavo pas mus, mes jam duodavome darbo ir už jį sumokėdavome. Nenorėdavome dykai pinigų duoti, nes, prisimenant patarlę, reikia išmokyti sugauti žuvį, o ne tiesiog ją duoti“, – lygina Ignas.
Nepaisant skurdo, vietiniai žmonės yra draugiški, nuoširdūs ir sąžiningi. „Buvau pametęs piniginę su pinigais, dokumentais ir pasu. Žmonės man ją atnešė į namus ir nė lito, nei kvačos neišėmė“, – pasakoja Ignas ir priduria, kad apskritai kaimiečiai noriai bendrauja ir yra pasirengę paskutinę vištą papjauti, kad tik ateitum į svečius, o jie galėtų pasidžiaugti tavo viešnage ir draugams pasigirti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.