Protestams Turkijoje nelemta virsti Arabų pavasario tąsa, bet gali reikšti dabartinio šalies premjero Recepo Tayyipo Erdogano eros pabaigos pradžią.

Stambulas. Tūkstančiai žmonių gatvėse. Petys petin žygiuoja didžiausių tarpusavio priešininkų trijų Stambulo futbolo klubų – „Fenerbahce“, „Galatasaray“ ir „Besiktas“ aistruoliai. Šių vienų aršiausių Europos lygose žaidžiančių klubų sirgalių judėjimai tarpusavio gilių nesutarimų nepamiršta netgi susirinkę palaikyti nacionalinės Turkijos futbolo rinktinės. Bet šį kartą jie susivienijo prieš šalies premjerą – islamiškos Teisingumo ir plėtros partijos (tur. AKP) pirmininką R.T.Erdoganą. Ar tai reiškia, kad Turkijoje įvyko svarbus kultūrinis ir socialinis lūžisā
Neramumus, trunkančius jau daugiau nei dvi savaites, paskatino iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingas įvykis – paskelbus, kad Stambulo gyventojų pamėgto Gezio parko vietoje bus statomas prekybos centras. Prieš žaliosios miesto zonos sunaikinimą pasisakyti susirinkusius piliečius neadekvačiai brutaliai išvaikiusi policija papiktino vietos gyventojus ir priminė apie vis tvirtesne R.T.Erdogano ranka valdomos šalies bėdas. Būdamas islamiškos partijos vadovas, per dešimt valdymo metų R.T.Erdoganas sugebėjo išlaikyti pagarbą pasaulietinės valstybės principams ir įtvirtinti daugialypės, pasaulietiškumą ir islamo kultūrą tarpusavyje derinančios Turkijos tapatybės viziją. Būtent pastaraisiais metais sugriežtėjusi jo retorika sulaukė kritikos dėl atitolimo nuo sekuliarios demokratijos idėjos, kuria paremta šiuolaikinės Turkijos raida, ne tik iš opozicijos, bet ir iš liberalesnių pažiūrų bendražygių.

Protestai išryškino du visuomenės sluoksnius

“Forbes” analitikės Anushay Hossain tvirtinimu, tai, kas vyksta Turkijoje, nebėra protestas dėl kelių medžių. Siekis Gezio parką paversti statybviete, tiksliau, griežta ir bekompromisė policijos ir premjero reakcija į gyventojų išreikštą nepasitenkinimą, paskatino Turkijos piliečius susivienyti. Pagrindinė to priežastis – siekis parodyti asmeninės laisvės viršenybę bei apginti pasaulietinės valstybės idėją, kuri, anot protestuotojų, pamažu išstumiama vis aktyviau islamišką retoriką naudojančio lyderio.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, dešimčių tūkstančių piliečių susibūrimai 80 mln. gyventojų turinčioje visuomenėje neturėtų būti vadinami Arabų pavasario scenarijaus tąsa. Todėl šie neramumai yra veikiau tam tikros visuomenės grupės nepasitenkinimo išraiška.
Iš tiesų Turkijoje egzistuoja akivaizdi skirtis tarp miesto ir regiono visuomenių. Tą patvirtina faktas, kad pagrindiniai protestai vyksta tik Stambule, nedidelių jų užfiksuota ir sostinėje Ankaroje. 2011 m. rinkimai Turkijoje parodė, kad Teisingumo ir plėtros partija turi didžiulį palaikymą šalies regionuose, kurių Stambule vykstančių protestų atgarsiai greičiausiai nepasieks. Pagrindiniai šios politinės jėgos oponentai yra centro kairės Liaudies respublikonų partija (tur. CHP), laikoma pasaulietinės Turkijos Respublikos kūrėjo Mustafa Kemalio Atatiurko idėjų tęsėja. Stambule per rinkimus ji surinko net 2,5 mln. balsų, todėl tai įvertinus tūkstantinės minios neatrodo kaip visos tautos sujudimas prieš Vyriausybę.
Vokietijos savaitraščio „Spiegel“ pastebėjimu, Turkijoje visada egzistavo dvi tiesos: viena jų priklauso šiuo metu protestuojantiems piliečiams, kita – religingiems, ypač regionuose gyvenantiems piliečiams, protestuotojų veiksmus laikantiems destruktyviais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.