Tęsdamas tradiciją, „Veidas“ šiemet jau aštuntą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.
Laikydamiesi Vakarų žiniasklaidos prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtos praktikos, mes skaičiuojame tik tai, ką galima objektyviai įvertinti: žmonių valdomas įmonių akcijas, taip pat duomenis iš viešai skelbtų pranešimų apie stambius finansinius sandorius. Priešingai nei kolegos užsienyje, mes neturime galimybės įvertinti privataus žmonių turto: nekilnojamojo turto, automobilių, jachtų, meno kūrinių, brangenybių. Tačiau vargu ar toks viešas asmeninių vertybių įkainojimas iš esmės pakeistų mūsų skelbiamą turtingiausiųjų sąrašą, kai brangiausi būstai Lietuvoje kainuoja 5–10 mln. Lt, o mūsų sudaryto sąrašo gale rikiuojasi 100 mln. Lt viršijantis turtas.Mažai abejonių, kad sąrašą galėtų pakoreguoti užsienyje daug pasiekusių lietuvių turto vertės skaičiai, tačiau juos mes galime sužinoti tik iš pačių svetur dirbančių tautiečių. Deja, tokių atvirų verslininkų sudarinėjant turtuolių sąrašą sutikti neteko.

Viešumas – nauda verslo įvaizdžiui
Nemažai verslininkų daug pinigų išleidžia savo įmonių įvaizdžiui kurti, samdo profesionalus, kurie padeda kurti socialiai atsakingo verslo vaizdą, planuoti, kokių projektų partneriais ir rėmėjais strategiškai naudingiausia tapti. Tačiau kartais neišnaudojama pati elementariausia ir nieko nekainuojanti galimybė pasiųsti pirmąjį signalą, kad tavo kuriamas verslas yra skaidrus ir tu neturi ko slėpti nei nuo valstybės, nei nuo visuomenės. Tereikia vykdyti prievolę laiku pateikti praėjusių metų finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui, kuris savo Juridinių asmenų registre archyvuoja ir kiekvienam pageidaujančiam asmeniui suteikia galimybę nusipirkti dominančios įmonės veiklos skaičius.”Veidas” neatsitiktinai savo turtingiausių lietuvių projektą rengia birželio pabaigoje: tik tada mes galime matyti, kaip praėjusiais metais sekėsi stambiausių Lietuvos verslininkų įmonėms, kurios ataskaitas registrui privalo pateikti iki gegužės 31 d.Registrų centro atstovas Aidas Petrošius sako, kad per devynerius metus, nuo tada, kai derinant Lietuvos ir ES teisinę bazę atsirado prievolė skelbti savo finansines ataskaitas, padėtis Lietuvos verslo pasaulyje smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. „Kasmet vis daugiau įmonių, nebebijodamos viešumo, tvarkingai, sąžiningai ir laiku atsiskaito“, – sako jis.Iš pradžių buvo nemažai manančiųjų, kad įmonių finansiniai reikalai yra tik jų savininkų reikalas, tačiau vienam kitam konkurentui pradėjus teikti ataskaitas išsijudino ir kiti. „Pavyzdžiui, vienas prekybos centras ataskaitas teikdavo nuo pat pradžių, o kiti to nedarė. Žiniasklaida pradėjo apie tai rašyti, klausti: „Kodėl jūs neatsiskaitote? Gal turite ką slėpti, o gal jūsų verslas susiduria su problemomis?“ Neliko nieko kito, kaip ir kitiems atskleisti savo finansinius reikalus, – dėsto A.Petrošius. – Jei esi solidus, garbingas verslininkas – paprastai nevengi viešai pateikti ataskaitų, antraip tave gali laikyti nesąžiningu.“Galime paliudyti, kad turtingiausi Lietuvos verslininkai iš tiesų nebeslepia nuo visuomenės savo finansinių reikalų ir iki birželio vidurio dauguma jų jau buvo pateikę 2011 m. duomenis.Vienintelė išimtis tarp Lietuvos verslo milžinų – įmonių grupė „Icor“, paskutinės jos ir visų grupei priklausančių įmonių ataskaitos yra už 2009 m. (tiesą sakant, „Icor“ niekada negarsėjo skaidrumu). Jei grupė ataskaitų nepateiks ir kitąmet, jai gresia būti išregistruotai iš Juridinių asmenų registro – tokia bausmė numatoma, jei įmonė nepateikia ataskaitų trejus metus iš eilės.

Jei atliekant tyrimą apie turtingiausius lietuvius papildomos informacijos tenka kreiptis į pačius turtuolius, dažnas jų pradeda atsikalbinėti ar net piktintis, kad mes traukiame juos į turtingiausiųjų sąrašą: jis nesąs joks turtuolis, sunkiai dirba vadovaudamas išsiplėtusiam savo verslui ir jokios varžybos su kolegomis ar konkurentais jo nedomina.Tačiau „Veidas“ šį savo sąrašą laiko prestižiniu ir labai garbingu: į jį patenka tie, kurie savo rankomis kuria sėkmingas įmones, įdarbina daugybę žmonių ir sumoka solidžias sumas mokesčių. Neišvengiami skeptikų balsai, esą Lietuvoje nedaug visiškai sąžiningo verslo, daugelio jų, o ypač didžiųjų, pradžia yra audringos ir neteisingos privatizacijos laikotarpis. Tai tiesa, tačiau jei jau verslininkas dabar, po tos privatizacijos praėjus keliolikai metų, yra mūsų sąraše, vadinasi, sugebėjo protingai suvaldyti jam atitekusį turtą, išauginti jį iki mūsų šalies mastu milžiniškos bendrovės ir gali būti už tai vertinamas bei gerbiamas.Dar vienas stereotipas – esą turtuoliai linkę niekinti prasčiau gyvenančius tautiečius ir mėgsta badyti aplinkiniams akis savo blizgančia prabanga. Paradoksalu, bet šiame mūsų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše nėra tų, kurie taip dažnai savo prabangių namų menes, garažus ir spintas mėgsta demonstruoti spalvinguose gyvenimo būdo žurnaluose, yra dažni viešų vakarėlių svečiai. Nors šio trisdešimtuko verslininkai – neabejotinai turtingesni už tuos, kurie geriau matomi. „Man įdomu dirbti, o ne fotografuotis. Per dieną aš tiek nuvargstu, kad vakare tereikia namų ramybės ir artimųjų apsupties“, – paaiškino vienas mūsų herojų.„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat pastebi, kad Lietuvoje verslininkai, ypač labai turtingi, tapatinami su vagimis ir sukčiais. „Ko norėti, jei mokyklose vyresniųjų klasių ekonomikos vadovėlyje prašoma apskaičiuoti, kiek padidės pelnas, jei cukraus nusipirkęs verslininkas slapčia pripurkš į jį drėgmės ir taip dirbtinai padidins produkto svorį“, – ironizuoja jis.N.Mačiulio manymu, neigiami stereotipai apie verslininkus – sovietmečio palikimas, kai visas ugdymas buvo paremtas ideologine mintimi, esą turtas ir pelnas yra absoliutus blogis. „Žinoma, padėties nepataisė ir privatizacijos, kuri, dabartiniais standartais vertinant, neretai buvo nusikalstama, metai. Tačiau gal jau laikas vertinti tai, ką turime dabar, ir skaičiuoti, kokią naudą dideli verslai duoda visuomenei“, – siūlo ekonomistas.Jis pabrėžia, kad verslo naudą klaidinga būtų vertinti vien pagal tai, kiek jo savininkas aukoja labdarai ir remia įvairių projektų. „Labdara ir rėmimas – taip pat nevienareikšmis reikalas, verslininkas tai darydamas, be kita ko, siekia ir viešųjų ryšių naudos“, – pabrėžia N.Mačiulis.Todėl objektyviausia kiekvienos bendrovės naudą vertinti pagal tai, kiek ji sukuria darbo vietų ir sumoka mokesčių, kuriuos surinkusi valstybė piliečiams gali užtikrinti visas viešąsias paslaugas. „Todėl kiekvienas sėkmingas verslas jau savaime yra geras, labai reikalingas valstybei dalykas“, – įsitikinęs ekonomistas. Jis priduria, kad be išskirtinių asmeninių savybių – stipraus, didesnio nei vidutinis verslumo, gebėjimo įvertinti riziką ir tuo pačiu metu nebijojimo rizikuoti – didelio verslo, kuris vertas šimtų milijonų, nesukursi.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.