Tęsdamas tradiciją, „Veidas“ šiemet jau aštuntą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.
Laikydamiesi Vakarų žiniasklaidos prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtos praktikos, mes skaičiuojame tik tai, ką galima objektyviai įvertinti: žmonių valdomas įmonių akcijas, taip pat duomenis iš viešai skelbtų pranešimų apie stambius finansinius sandorius. Priešingai nei kolegos užsienyje, mes neturime galimybės įvertinti privataus žmonių turto: nekilnojamojo turto, automobilių, jachtų, meno kūrinių, brangenybių. Tačiau vargu ar toks viešas asmeninių vertybių įkainojimas iš esmės pakeistų mūsų skelbiamą turtingiausiųjų sąrašą, kai brangiausi būstai Lietuvoje kainuoja 5–10 mln. Lt, o mūsų sudaryto sąrašo gale rikiuojasi 100 mln. Lt viršijantis turtas.Mažai abejonių, kad sąrašą galėtų pakoreguoti užsienyje daug pasiekusių lietuvių turto vertės skaičiai, tačiau juos mes galime sužinoti tik iš pačių svetur dirbančių tautiečių. Deja, tokių atvirų verslininkų sudarinėjant turtuolių sąrašą sutikti neteko.

Viešumas – nauda verslo įvaizdžiui
Nemažai verslininkų daug pinigų išleidžia savo įmonių įvaizdžiui kurti, samdo profesionalus, kurie padeda kurti socialiai atsakingo verslo vaizdą, planuoti, kokių projektų partneriais ir rėmėjais strategiškai naudingiausia tapti. Tačiau kartais neišnaudojama pati elementariausia ir nieko nekainuojanti galimybė pasiųsti pirmąjį signalą, kad tavo kuriamas verslas yra skaidrus ir tu neturi ko slėpti nei nuo valstybės, nei nuo visuomenės. Tereikia vykdyti prievolę laiku pateikti praėjusių metų finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui, kuris savo Juridinių asmenų registre archyvuoja ir kiekvienam pageidaujančiam asmeniui suteikia galimybę nusipirkti dominančios įmonės veiklos skaičius.”Veidas” neatsitiktinai savo turtingiausių lietuvių projektą rengia birželio pabaigoje: tik tada mes galime matyti, kaip praėjusiais metais sekėsi stambiausių Lietuvos verslininkų įmonėms, kurios ataskaitas registrui privalo pateikti iki gegužės 31 d.Registrų centro atstovas Aidas Petrošius sako, kad per devynerius metus, nuo tada, kai derinant Lietuvos ir ES teisinę bazę atsirado prievolė skelbti savo finansines ataskaitas, padėtis Lietuvos verslo pasaulyje smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. „Kasmet vis daugiau įmonių, nebebijodamos viešumo, tvarkingai, sąžiningai ir laiku atsiskaito“, – sako jis.Iš pradžių buvo nemažai manančiųjų, kad įmonių finansiniai reikalai yra tik jų savininkų reikalas, tačiau vienam kitam konkurentui pradėjus teikti ataskaitas išsijudino ir kiti. „Pavyzdžiui, vienas prekybos centras ataskaitas teikdavo nuo pat pradžių, o kiti to nedarė. Žiniasklaida pradėjo apie tai rašyti, klausti: „Kodėl jūs neatsiskaitote? Gal turite ką slėpti, o gal jūsų verslas susiduria su problemomis?“ Neliko nieko kito, kaip ir kitiems atskleisti savo finansinius reikalus, – dėsto A.Petrošius. – Jei esi solidus, garbingas verslininkas – paprastai nevengi viešai pateikti ataskaitų, antraip tave gali laikyti nesąžiningu.“Galime paliudyti, kad turtingiausi Lietuvos verslininkai iš tiesų nebeslepia nuo visuomenės savo finansinių reikalų ir iki birželio vidurio dauguma jų jau buvo pateikę 2011 m. duomenis.Vienintelė išimtis tarp Lietuvos verslo milžinų – įmonių grupė „Icor“, paskutinės jos ir visų grupei priklausančių įmonių ataskaitos yra už 2009 m. (tiesą sakant, „Icor“ niekada negarsėjo skaidrumu). Jei grupė ataskaitų nepateiks ir kitąmet, jai gresia būti išregistruotai iš Juridinių asmenų registro – tokia bausmė numatoma, jei įmonė nepateikia ataskaitų trejus metus iš eilės.

Turtingas lygu naudingas
Jei atliekant tyrimą apie turtingiausius lietuvius papildomos informacijos tenka kreiptis į pačius turtuolius, dažnas jų pradeda atsikalbinėti ar net piktintis, kad mes traukiame juos į turtingiausiųjų sąrašą: jis nesąs joks turtuolis, sunkiai dirba vadovaudamas išsiplėtusiam savo verslui ir jokios varžybos su kolegomis ar konkurentais jo nedomina.Tačiau „Veidas“ šį savo sąrašą laiko prestižiniu ir labai garbingu: į jį patenka tie, kurie savo rankomis kuria sėkmingas įmones, įdarbina daugybę žmonių ir sumoka solidžias sumas mokesčių. Neišvengiami skeptikų balsai, esą Lietuvoje nedaug visiškai sąžiningo verslo, daugelio jų, o ypač didžiųjų, pradžia yra audringos ir neteisingos privatizacijos laikotarpis. Tai tiesa, tačiau jei jau verslininkas dabar, po tos privatizacijos praėjus keliolikai metų, yra mūsų sąraše, vadinasi, sugebėjo protingai suvaldyti jam atitekusį turtą, išauginti jį iki mūsų šalies mastu milžiniškos bendrovės ir gali būti už tai vertinamas bei gerbiamas.Dar vienas stereotipas – esą turtuoliai linkę niekinti prasčiau gyvenančius tautiečius ir mėgsta badyti aplinkiniams akis savo blizgančia prabanga. Paradoksalu, bet šiame mūsų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše nėra tų, kurie taip dažnai savo prabangių namų menes, garažus ir spintas mėgsta demonstruoti spalvinguose gyvenimo būdo žurnaluose, yra dažni viešų vakarėlių svečiai. Nors šio trisdešimtuko verslininkai – neabejotinai turtingesni už tuos, kurie geriau matomi. „Man įdomu dirbti, o ne fotografuotis. Per dieną aš tiek nuvargstu, kad vakare tereikia namų ramybės ir artimųjų apsupties“, – paaiškino vienas mūsų herojų.„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat pastebi, kad Lietuvoje verslininkai, ypač labai turtingi, tapatinami su vagimis ir sukčiais. „Ko norėti, jei mokyklose vyresniųjų klasių ekonomikos vadovėlyje prašoma apskaičiuoti, kiek padidės pelnas, jei cukraus nusipirkęs verslininkas slapčia pripurkš į jį drėgmės ir taip dirbtinai padidins produkto svorį“, – ironizuoja jis.N.Mačiulio manymu, neigiami stereotipai apie verslininkus – sovietmečio palikimas, kai visas ugdymas buvo paremtas ideologine mintimi, esą turtas ir pelnas yra absoliutus blogis. „Žinoma, padėties nepataisė ir privatizacijos, kuri, dabartiniais standartais vertinant, neretai buvo nusikalstama, metai. Tačiau gal jau laikas vertinti tai, ką turime dabar, ir skaičiuoti, kokią naudą dideli verslai duoda visuomenei“, – siūlo ekonomistas.Jis pabrėžia, kad verslo naudą klaidinga būtų vertinti vien pagal tai, kiek jo savininkas aukoja labdarai ir remia įvairių projektų. „Labdara ir rėmimas – taip pat nevienareikšmis reikalas, verslininkas tai darydamas, be kita ko, siekia ir viešųjų ryšių naudos“, – pabrėžia N.Mačiulis.Todėl objektyviausia kiekvienos bendrovės naudą vertinti pagal tai, kiek ji sukuria darbo vietų ir sumoka mokesčių, kuriuos surinkusi valstybė piliečiams gali užtikrinti visas viešąsias paslaugas. „Todėl kiekvienas sėkmingas verslas jau savaime yra geras, labai reikalingas valstybei dalykas“, – įsitikinęs ekonomistas. Jis priduria, kad be išskirtinių asmeninių savybių – stipraus, didesnio nei vidutinis verslumo, gebėjimo įvertinti riziką ir tuo pačiu metu nebijojimo rizikuoti – didelio verslo, kuris vertas šimtų milijonų, nesukursi.

Vyrauja lietuviškas kapitalas
Apžvelgus turtingiausių Lietuvos žmonių valdomas įmones į akis krinta tai, kad tik reta jų per keliolika veiklos metų yra įsileidusi užsieniečius – daugelio bendrovių akcininkais išlikę vien lietuviai. Žinoma, tai nėra visos rinkos atspindys – joje ištisi sektoriai, kuriuose, priešingai, vyrauja vien užsienio kapitalas (bankininkystė, telekomunikacijos, energetika, mažmeninė prekyba degalais). Tačiau tie verslai, kurie nuo nulio buvo pradėti kurti lietuvių rankomis, net ir išaugę iki stambiausių rinkos žaidėjų dažnai išlieka labai lietuviški.„Manyčiau, tokia padėtis visiškai normali: kiekvienoje šalyje rastume vietinių asmenų ar šeimų valdomų verslų, reikšmingų ir žinomų toje rinkoje“, – sako vienos didžiausių Lietuvos įmonių grupių „Vilniaus prekybos“ kūrimo procese nuo pat pradžių dalyvavęs Ignas Staškevičius, dabar – vienos iš nuo šios grupės atskilusių bendrovių „NDX energija“ valdybos pirmininkas.Jis neatskleidžia, ar grupės istorijoje būta siūlymų parduoti dalį akcijų užsieniečiams: „Vilniaus prekybos“ vardu komentuoti jokių klausimų nesu įgaliotas. Bet jei verslas aktyviai nėra pardavinėjamas, tai ir siūlymų jį nupirkti pasitaiko retai arba jie būna nerimti.“Žvelgdamas į visą Lietuvos verslo panoramą I.Staškevičius pabrėžia, kad pagrindinis veiksnys, ribojantis čia užsienio investicijas, yra maža Lietuvos rinka: „Pavyzdžiui, Lenkijoje kuriasi Europos, JAV, Japonijos koncernai, nes mato galimybių įsisukti toje valstybėje, o paskui teikti savo prekes ar paslaugas į kitas Rytų Europos šalis.“O Lietuvoje daugiausia investuoja skandinavai. „Jie tęsia vikingų tradicijas: toliau plaukti baisu, tai pabando išlipti kitame krante. Vidutinis Skandinavijos gyventojas ne ką nutuokia apie Baltijos šalių realybę, taigi jų verslininkai, mėginantys čia ką nors uždirbti, vertinami kaip drąsuoliai, avantiūristai. Kol sekasi, jie džiaugiasi ir didžiuojasi, o kai verslai ima strigti – skubiai atitraukia kapitalą namo“, – konstatuoja verslininkas.N.Mačiulis teigia, kad turtingiausių lietuvių valdomi verslai paprasčiausiai atspindi mūsų šalies ekonomikos realybę – užsienio investicijų pas mus vis dar labai mažai.

1. Nerijus Numavičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(60 proc.)3,8 mlrd. Lt

Po „Vilniaus prekybos“ dešimtuko išsivaikščiojimo daugiausiai grupės akcijų savo rankose sukaupęs N.Numavičius – turtingiausias Lietuvos žmogus, ir net nematyti pretendentų, artimiausiu metu galinčių iš jo šį titulą atimti. Skaičiuojant tiesiogiai arba per kitas jo valdomas įmones, jis apie 60 proc. akcijų yra sukaupęs visose didžiulę verslo grupę sudarančiose bendrovėse, taip pat į ją nekonsoliduotoje įmonėje „NDX energija“. Visą holdingą, remiantis 2011 m. finansinėmis ataskaitomis, galima vertinti maždaug 5,9 mlrd. Lt, vertingiausia jos įmonė yra prekybos tinklus valdanti UAB „Maxima“ grupė (vertė – apie 3,8 mlrd. Lt), vien Vilniaus „Akropolio“ kompleksas gali būti vertas maždaug 1 mlrd. Lt.

2. Lyda Lubienė, Viktorija Lubytė, Jūratė Žadeikienė

Koncernas „Achemos“ grupė(62 proc.)930 mln. Lt

Šių metų vasario pabaigoje paaiškėjo, kaip buvo padalytos pernai mirusio koncerno „Achema“ valdytojo Bronislovo Lubio akcijos: kontrolinis 62 proc. paketas dabar yra trijų moterų rankose: 38,8 proc. akcijų paveldėjo žmona 54 metų Lyda Lubienė, po 11,6 proc. perėjo į dukterų 51 metų Jūratės Žadeikienės ir 13-metės Viktorijos Lubytės rankas. Pasibaigus akcijų perskirstymo procesui, L.Lubienė išplatino pranešimą, kuriame pabrėžė, kad koncernas nebus parduodamas ir nebus ieškoma išorinių investuotojų. Ji informavo, kad planuojama sudaryti naują koncerno valdybą iš nepriklausomų patyrusių Lietuvos ir užsienio verslo profesionalų.

3. Žilvinas Marcinkevičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(14 proc.)815 mln. Lt

Pagal dabar valdomų akcijų kiekį matyti, kad antras svarbiausias asmuo „Vilniaus prekybos“ dešimtuke buvo Ž.Marcinkevičius. Brolių Numavičių ir Marcinkevičių valdomos verslo grupės skyrybos įvyko 2009 m., Ž.Marcinkevičius netrukus išvyko gyventi į Airiją, ten dirbti pradėjo ir keli lietuviai investicijų profesionalai iš buvusios jo komandos „Vilniaus prekyboje“. Kol kas nėra žinių apie kokius nors šio verslininko projektus Airijoje. Šios šalies žiniasklaida praėjusią vasarą rašė, kad „Vilniaus prekybos“ atstovai buvo vieni iš pretendentų įsigyti airių mažmeninės prekybos tinklą “Superquinn”, tačiau jis buvo parduotas Airijos verslininkams.

4. Augustinas ir Artūras Rakauskai

„Senukų“ prekybos centrų grupė(49,9 proc.)770 mln. Lt

Rakauskų šeima gali džiaugtis gerais praėjusių metų „Senukų“ grupės rezultatais: didėjo ir prekybos centrų (kuriuos Rakauskai dalijasi su Suomijos grupe „Kesko“), ir nekilnojamojo turto valdymo bendrovių (jas šeima išlaikė vien savo rankose) pardavimas bei pelnas. Nors statybos ir remonto darbai Lietuvoje gerokai apmirę, solidi užimamos rinkos dalis ir aktyvi rinkodara padeda „Senukams“ išlikti svarbiu žaidėju šiame mažmeninės prekybos segmente. Neblogai sekasi ir „Banginio“ bei „Megos“ prekybos centrams. Ir nuopelnų čia neišeina priskirti suomiams partneriams – pačios „Kesko“ grupės akcijų kaina pernai gerokai sumažėjo.

5. Darius MockusKoncernas

„MG Baltic“(100 proc.)700 mln. Lt

Šis verslininkas – išimtis didžiųjų Lietuvos verslo banginių pasaulyje, mat savo rankose išlaikė šimtaprocentinę visos grupės kontrolę. Didžiausia grupės praėjusių metų naujiena – stipriųjų gėrimų gamintojo „Stumbro“ pasitraukimas iš Vilniaus vertybinių popierių biržos. Kaip pagrindinę tokio žingsnio priežastį D.Mockus nurodė viešumo keliamas problemas: esą politikų sprendimams jautrioje alkoholio pramonėje neverta viešai skelbti savo finansinių rodiklių, kai to nedaro kiti, silpnesnių rūšių alkoholį gaminantys konkurentai. Kita stipriausia „MG Baltic“ įmonė „Apranga“ įveikė krizę ir, racionalizavusi valdymą, antrus metus iš eilės dirbo pelningai.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.