Vadybininkai ir finansininkai iš verslo mūsų teisėtvarkos institucijose galėtų padaryti proveržį: tada pareigūnai ir teisėjai dirbtų efektyviau, mokesčių mokėtojų pinigai būtų leidžiami daug racionaliau, o darbo rezultatai būtų kur kas geresni nei dabartiniai.

Teisingumo negalima nei įvertinti, nei pamatuoti pinigais – toks įsitikinimas išplitęs Lietuvoje. Taigi jis ir nevertinamas. “Teisingumas kainuoja tiek, kiek reikia”, – išdidžiai aiškina teisininkai. O kiek reikia? Ir kam reikia? Šiuo metu visa teisingumo ieškanti ir jį atkurti bandanti sistema (pradedant policija ir baigiant teismais) Lietuvoje kainuoja daugiau nei pusantro milijardo litų. Tiesą sakant, nelabai aišku, iš kur tokia suma “nukabinta”. O kodėl ne milijardą ar ne tris milijardus? Aišku tik tai, kad visiems teisingumo ieškotojams ir vykdytojams pinigų reikia daugiau, nei jie gauna.

Lietuvoje įprasta šaukti, kad mūsų krašte labai sunku finansiškai pasverti ir įvertinti, kiek kainuoja mokytojo, mediko, policininko ar teisėjo darbas, nes tai esą šventas darbas. Bet pažvelkime, kas po ta šventumo skraiste slepiasi. Tarkime, atlieka koks nors pareigūnas ikiteisminį tyrimą. Dirba, kaip supranta, tris mėnesius, o teisėjas pareiškia, kad tyrėjas padarė daug klaidų, dirbo neprofesionaliai ir sugadino bylą. Tačiau už tą prastą darbą jau sumokėta, ir sumokėta kaip už gerą.

Arba panagrinėkime, kiek mūsų valstybei kainavo EBSW ar “Luokės” byla. Jos tikrai pareikalavo dešimčių milijonų litų, nes prie jų metų metais dirbo jūra pareigūnų, tyrėjų, prokurorų ir teisėjų. O koks rezultatas? Nekoks.

Arba kiek mums atsiėjo Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos tyrimas? O kiek pinigų tuščiai ištaškyta Drąsiaus Kedžio, arba pedofilijos, bylai tirti (pavyzdžiui, paties D.Kedžio profaniškai paieškai?). Kiek apskritai mokesčių mokėtojams atsieina baudžiamosios ar civilinės bylos teismo procesas, ikiteisminiai tyrimai –  kokios jų sąnaudos? Kiek ir kodėl pareigūnai “investuoja” mūsų pinigų į vieną ar kitą bylą? Ar pinigus leidžia racionaliai?

“Kažin ar yra tokia metodika, kaip tai apskaičiuoti. Bet būtume už tokį apskaičiavimą”, – mykia už tai atsakingi politikai. O teisingumo ministras ir Seimo Teisės bei teisėtvarkos komiteto pirmininkas tik mąsliai linguoja galvomis. Pasirodo, kasmet šimtais milijonų litų penimų teismų, prokurorų, policijos darbo efektyvumo išmatuoti neįmanoma, nes konkreti teisingumo paieškų Lietuvoje kaina lig šiol vertinama kaip neapčiuopiama.

Bet juk anksčiau teisingumo ministras Remigijus Šimašius dirbo Laisvosios rinkos institute ir puikiai žino, kad finansiškai viską galima pasverti ir pamatuoti. Reikia tik noro. O tai reikštų daug racionalesnį bei efektyvesnį darbą ir tikrai didenį teisingumą.

V.Uspaskicho byla kainavo šimtą tūkstančių ar milijoną?

“Teisingumas negali būti nei pigus, nei brangus. Jis turi kainuoti tiek, kiek reikia”, – filosofuoja baudžiamųjų bylų advokatas Adomas Liutvinskas. Bet su tokia filosofija galima nueiti iki absurdo, ir Lietuvoje dažnai nueinama. Nes mūsų teisėtvarkos institucijose vadovavimasis protingumo kriterijumi paprastai baigiasi fiasko.

“Kodėl Europoje teismų salėse nėra laikrodžių? Atsakymas: laiko bylai skiriama tiek, kiek reikia teisingumui nustatyti”, – teisės korifėjaus, buvusio teisingumo ministro Prano Kūrio sentenciją primena advokatas Vytautas Sviderskis.

Negalime nesutikti. Tačiau žinoti, kiek ir už ką mokame, vis dėlto norsi. O “Veido” pašnekovai sutaria: tai galima išmatuoti. Ir pradėti galima nuo labai konkrečių pavyzdžių – kiek, tarkime, mokesčių mokėtojams atsiėjo ir dar atsieis Viktoro Uspaskicho juodosios buhalterijos byla: mažiau nei 100 tūkst. Lt ar daugiau nei 1 mln. Lt? Čia kad ir kaip parašysi – nesumeluosi.

“Nežinau, ką čia jums patarti. Kainavo gal nemažai, manau, gana daug, bet ne milijonais… Nes ikiteisminio tyrimo metu tų sąnaudų būna daugiau. Aš, kaip prokuroras, turiu keletą bylų ir čia išrinkti bei išskaidyti valandomis būtų tikrai sudėtinga…” – “Veidui” painiai aiškina Saulius Verseckas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, Darbo partijos byloje atstovaujantis valstybei.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras taip pat nežino. “To tuščio darbo gali būti dar daugiau, nei įsivaizduojame”, – teigia teisininko išsilavinimą turintis parlamentaras, pridurdamas, kad mūsų šalyje yra nemažai tokių bylų, kurių tyrimas tikrai nepamatuotai brangus.

Skaičiavimo atskaitos taškas – rezonansinės bylos

“Tai tikrai svarbu”, – tokio atsakymo iš buvusio generalinio prokuroro Algimanto Valantino sulaukė advokatas, žmogaus teisių gynėjas Kęstutis Čilinskas, pasiūlęs “pamatuoti”, kiek kainuoja, pavyzdžiui, viena ikiteisminio tyrimo valanda.

Tuo, regis, viskas ir pasibaigė. “Transportas, viršvalandžiai, operatyvinės priemonės, darbuotojų algos. Gal kam nors net į galvą neateina, kiek tai kainuoja. Bet taip negali būti, nes kas dieną žmonės apie tai kalba”, – tęsia advokatas Kazimieras Motieka, Nepriklausomybės Akto signataras.

Jo manymu, iš pradžių geriausia būtų suskaičiuoti, kiek kainuoja ikiteisminiai tyrimai ir bylos parengimas. Užtektų išanalizuoti kelių didesnių ir ilgiau trukusių ikiteisminių tyrimų sąnaudas ir taip atskleisti, kokių nuostolių yra padaroma valstybei. “Tai galėtų būti atskaitos taškas”, – siūlo advokatas.

Didžiausia žala, pasak K.Motiekos, valstybei padaroma tiriant beviltiškas bylas: esą būna, kad per ikiteisminį tyrimą nėra žinomas nė pats įtariamasis. Koks pusšimtis bylų ant “labai apkrauto” prokuroro darbo stalo – dar ne įrodymas, kad jis uoliai dirba. Tačiau visa tai kainuoja. Ko vertas kad ir šis skaičius: vien benzinui per pusmetį prokurorai, tik kontroliuojantys ir vadovaujantys ikiteisminiams tyrimams, išleidžia apie pustrečio milijono.

Antai vykdant ikiteisminį tyrimą, ar nebuvo švaistomos projekto “Vilnius – Europos kultūros sostinė” lėšos, atliekamas auditas po audito, begalė ekspertizių, ir visa tai kainavo daugybę pinigų. Rezultatas – nieko nerasta. Analogiška padėtis dėl Nacionalinio stadiono ir tūkstančių kitų atvejų.

Tad kaip pamatuoti, ar tyrėjas ir prokuroras dirba efektyviai, ar tik dėlioja popierius ir skirsto nereikšmingus pavedimus tyrėjams bei ekspertams, taip taškydamas mūsų pinigus?

“Veido” pašnekovai advokatai K.Motieka ir K.Čilinskas įsitikinę: problemos sprendimas – vykdomosios valdžios rankose. To turėtų imtis teisingumo ir finansų ministrai. “Juk akivaizdu, kad auditas šioje srityje – būtinas”, – neabejoja K.Čilinskas.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras irgi mąsto panašiai: “Teisingumo ministras, mūsų palaikomas, tai tikrai galėtų inicijuoti. Taip būtų galima nustatyti įstaigų veiklos efektyvumą”.

O geriausia būtų pažvelgti į kitų valstybių pavyzdžius, kaip ten pasiekiama, kad policininkai, tyrėjai, prokurorai ir teisėjai tuščiai nešvaistytų mokesčių mokėtojų pinigų. Ten dažniausiai elgiamasi labai paprastai: tokių institucijų vadovų pavaduotojais paskiriami aukšto lygio vadybininkai iš verslo srities. Ir tuomet greitai viskas stoja į savo vietas. O kai komisariatams, prokuratūroms ar teismams vadovauja sovietinio sukirpimo asmenys, apie finansus ir vadybą turintys itin menką supratimą, nieko daugiau ir negalime tikėtis, nei dabar turime.