"Veido" archyvas

Kol gyvenimas sukasi apie sauskelnes ir pieno buteliukus, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną vaikai užaugs ir paliks namus. Bet juk anksčiau ar vėliau taip nutiks!

Vaikų svajonės – tėvų nerimas

Šią minutę šimtai jaunų žmonių dėlioja savo svajones. Abiturientas artėjančių egzaminų baimę tramdo svajonėmis ištrūkti iš savo mažo miestelio ir išvažiuoti studijuoti į Vilnių. Kitas jau žino, kad vasarą praleis Londone. Trečias baigė studijas, susirado darbą ir svajoja apie butą senamiestyje…

Šie jauni žmonės išeina iš namų. Gyvenimas jiems tik prasideda, o tas užuodžiamas nepriklausomybės kvapas svaigina. Nuo šiol tik jie patys bus atsakingi už save: pagaliau pradės gyventi savarankiškai.

Tačiau už visų vaikų svajonių yra jų mamos ir tėčiai. Tie, kuriems labai sunku suvokti, kad jų mažasis pagaliau tapo suaugusiuoju. Dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad šis suaugęs žmogus namie nuo šiol bus tik svečias.

Po daugybės priežiūros, saugojimo ir begalinio rūpesčio metų paleisti vaiką iš savo glėbio sunku. Bet vieną dieną tai tenka padaryti visiems tėvams.

Kuo dabar rūpintis?

Regis, vaikas suaugo būtent tada, kai pajutote pagaliau perpratusi, kas yra motinystė. Dabar neturite kur šių žinių pritaikyti. Jis nori pradėti savarankišką gyvenimą ir rūpintis pats savimi? O kuo dabar rūpintis jums?

Vaikui išvykus iš namų jaučiatės taip, lyg iš jūsų būtų atimtas motinystės vaidmuo. O juk daugeliui moterų motinos vaidmuo kur kas svarbesnis už visus kitus gyvenimo vaidmenis: dukters, žmonos, draugės, darbuotojos. Todėl anksčiau save suvokusi kaip mamą, dabar jaučiatės taip, lyg būtumėte praradusi savo tapatybę. Nes juk staiga vaikas nusprendžia perimti visas buvusias jūsų pareigas: pats savimi rūpintis, pats už save atsakyti ir pats gamintis pusryčius. Galite pasijusti panašiai, lyg netekusi darbo.

Ypač skaudu su vaikais išsiskirti toms mamoms, kurios buvo namų šeimininkės. Rūpinimasis vaiku ir vyru buvo pagrindinis jų užsiėmimas. Vaikui išvykus, jos jaučiasi praradusios savo paskirtį. Todėl gyvenimas atrodo tuščias.

Tačiau nepamirškite, kad motinystės vaidmens niekas iš jūsų niekada neatims. Nesvarbu, vaikas gyvena kartu ar atskirai, jam ketveri ar keturiasdešimt – jūs visada būsite jo motina.

Prarasta tapatybė

Kol vaikelis mažas, gyvenimo tėkmę motinos suvokia savaip: jos mato tik tai, kaip auga jų vaikas. Tačiau kai šis suauga ir nusprendžia išsikraustyti iš namų, į laiką motina pažvelgia iš kitos pusės: ji skaudžiai pajunta, kad sensta…

Iki tol namie tėvai buvo suaugusieji. Kai suaugusiuoju tampa ir vaikas, tėvams tai – lyg pranešimas apie naują gyvenimo etapą. Kas laukia toliau? Senatvė ir vienatvė? Tad lygiai taip, kaip vaikai nerimauja dėl savo ateities, tėvai nerimauja dėl savosios. Jie bijo, kad vaikui išvykus jie taps nebereikalingi.

Nerimą kelia ir tai, kad reikia vėl mokytis save suvokti iš naujo. Anksčiau jūs žinojote: esate mama, o jūsų vyras – tėtis. Dabar ir vėl turite prisiminti, kad visų pirma esate vyras ir žmona.

Šie tapatybės pokyčiai iš pradžių atrodo bauginantys ir kelia nerimą. Tačiau pažvelkite į juos iš kitos pusės.
Jūs turite savo gyvenimą. Anksčiau rūpinotės vaikais, dabar pasirūpinkite savimi: galite laikytis savo pačios, o ne šeimynos sudaryto tvarkaraščio, pavyzdžiui, atostogauti, kada norite jūs, o ne tada, kai atostogas mokiniams paskelbia mokykla. Kartu su vaiko nepriklausomybe tokią pat nepriklausomybę įgyjate ir jūs.

Galite grįžti prie pamirštų įpročių. Dauguma moterų augindamos vaikus apriboja savo pačių svajones ir interesus. Juk tuo metu svarbiausia – pasirūpinti mažyliu. Dabar metas prisiminti tai, apie ką anksčiau svajojote. Galbūt šokių pamokas?

Metas persitvarkyti namus. Jei vaikas išsikraustė iš namų visam laikui, pertvarkykite jo kambarį. Tai apsaugos nuo melancholijos, kuri užplūsta vos pažvelgus į vaiko kambario sieną, apklijuotą plakatais. Paverskite šį kambarį praktiška erdve. Galbūt visada svajojote tapyti: tai gali būti jūsų studija.

Ruoškitės pokyčiams

Visos motinos žino, kad ta diena, kai su vaiku teks atsisveikinti, kada nors ateis. Tik štai dauguma stumia mintis apie šią dieną tolyn, slapčia tikėdamosi: “Dar negreitai”. Kai lemtingoji diena pagaliau išaušta, jaučiatės sutrikusi ir visai nepasirengusi.

Todėl tam, kad vaikas išvyks iš namų, reikia pradėti ruoštis iš anksto. Galbūt jis šiemet baigia mokyklą, o rugsėjį jau iškeliaus studijuoti į kitą miestą? Galite galvoti, kad iki rugsėjo dar daug laiko ir nepradėti nerimauti iš anksto, bet galite jau dabar pradėti save nuteikti tam, kad jūsų namuose vaiko greit nebebus. Antruoju atveju išsiskyrimo skausmą išgyvensite lengviau, nes būsite jam pasirengusi.

Naudinga nuo mažens skatinti vaikų savarankiškumą. Leiskite jiems daugiau laiko praleisti be jūsų – su draugais. Gerą pavyzdį parodysite, vaikui leisdama suprasti, kad jūs taip pat turite savarankiško gyvenimo detalių, kuriomis nesidalijate su niekuo. Tokios pamokos naudingos ir vaikui, ir jums pačiai: jis mokosi savarankiškumo, jūs mokotės prisitaikyti prie didėjančios jo nepriklausomybės.

Viltys vietoje baimių

Vaikai nepriklausomybės link keliauja mažais žingsneliais. Iš pradžių išmoksta patys užsirišti batų raištelius, vėliau – vieni grįžti iš mokyklos, o paauglystėje jau turi atskirą gyvenimą: savo draugus, pomėgius, būrelius. Kol žingsneliai nepriklausomybės link nedideli, mama džiaugiasi – jos vaikas tampa savarankiškas. Tačiau išėjimas iš namų jai atrodo per didelis žingsnis. Ji nerimauja ir bijo, kad vaiko nepriklausomybė jį nuo jos atitolins.

Tokiomis akimirkomis mamos galvoja apie savo jausmus. Jos suvokia savo liūdesį, nerimą ir ilgesį. Tačiau pagalvokite ir apie vaiko jausmus. Jie lygiai tokie patys. Jis taip pat nerimauja, trokšta nepriklausomybės, bet jos ir bijo, žino, kad pasiilgs namų ir jūsų. Bet jis taip pat suvokia, kad tik savarankiškas gyvenimas gali padėti įgyvendinti svajones. Būtent svajonės ir ateities viltys padeda vaikui įveikti nerimą. Jos gali padėti įveikti nerimą ir jums.

Daugiau galvokite apie ateities viltis, o ne baimes. Juk norite, kad jūsų vaikui puikiai sektųsi ir jis būtų laimingas. Tad verčiau koncentruokitės į tai, kaip jis to galėtų pasiekti, o ne į tai, kaip gaila, kad jis palieka namus.

Leiskite vaikui kvėpuoti

Jei vaiką išleidžiate iš namų, turite jį ir paleisti. Tačiau kai kurios mamos nedovanoja savo vaikams laisvės, net ir šiems išsikrausčius gyventi į kitą miestą.

Kaunietė Dovilė baigusi mokyklą atvyko studijuoti į Vilnių. Čia mergina gyvena jau nuo rugsėjo, bet jos mama vis dar negali susitaikyti su tuo, kad duktė išsikraustė iš namų. Ji skambina dukrai tris kartus per dieną, kiekvieną savaitgalį prašo grįžti namo, jei ši negrįžta – pyksta, esą duktė    visai nepadedanti tvarkytis namie. Dovilės mama vis dar nesupranta, kad jos dukra namie nebegyvena: jai atrodo, kad ji tik kas savaitę išvažiuoja mokytis, o baigusi studijas vėl grįš namo. O Dovilė negali pradėti savarankiško gyvenimo, nes mama ją lydi kiekviename žingsnyje!

O štai 23-ejų sulaukusi Milda vis dar juto, kad mama per daug kišasi į jos gyvenimą: nuolat žarsto pamokymus, nuolat įsiprašo į svečius ir nurodinėja dukrai, kaip tvarkytis namus. Milda pajuto, kad mama neleidžia jai kvėpuoti, todėl, baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, ji išvyko studijuoti į Švediją, tikėdamasi, kad bent atstumas sutrukdys mamai ir toliau valdyti jos gyvenimą taip pat, kaip vaikystėje.

Suaugusiam vaikui būtina suteikti tiek laisvės, kiek jam jos reikia. Kuo labiau kišitės į jo gyvenimą, tuo labiau jis nuo jūsų tols. Jei neleidžiate vaikui kvėpuoti, jis, ieškodamas šviežio oro gurkšnio, veržiasi kuo toliau nuo jūsų.

Nustokite spręsti vaiko problemas
Žinoma, jūs vaiko pasiilgsite, žinoma, norėsite jį matyti ir jo balsą girdėti kuo dažniau: juk buvote įpratusi su juo bendrauti kasdien. Tačiau nevirskite persekiotoja. Leiskite vaikui jums paskambinti tada, kada jis turi ką pasakyti, o ne todėl, kad laikosi jūsų prisakymo “vienas skambutis per dieną, septyni per savaitę”. Leiskite jam atvažiuoti jūsų aplankyti tuomet, kai jis jūsų pasiilgo, o ne dėl priekaištų, esą jis visai pamiršo namus.

Vos vaikui išsikrausčius iš namų, skambučių skaičių ir pokalbių trukmę verta apriboti. Gali būti sunku, bet tai – tik jūsų vaiko labui. Jei vaikas įpras po kiekvienos paskaitos jums paskambinti tam, kad papasakotų, kokia ji buvo įdomi ar nuobodi, jei tikėsis jūsų patarimo, kaskart susipykęs su draugais, jis neišmoks problemų spręsti pats. Visai kaip vaikystėje, kai pargriuvęs ir susitrenkęs koją skubėdavo namo, kad jūs aptvarstytumėte žaizdą, ar vėliau, kai keliaudavote į mokyklą aiškintis dėl jo išdaigų. Šis gyvenimo etapas baigėsi ir su tuo susitaikyti teks jums abiem.

Tad neleiskite vaikui įprasti kreiptis į jus dėl kiekvienos smulkmenos. Parodykite jam, kad jis suaugo, ir priminkite, jog nuo šiol su savo bėdomis jis turės susitvarkyti pats. Jūs vis dar galite patarti, bet galutiniai sprendimai nuo šiol priklauso jam.