Prezidentei Daliai Grybauskaitei savo metiniame pranešime priėmus išvakarėse jai dabartinės valdančiosios koalicijos ir šios suformuotos Vyriausybės mestą iššūkį, Lietuvoje ėmė tvinkti rimta politinė krizė.

Per du dešimtmečius dar neteko girdėti, kad metinį pranešimą skaitantis valstybės vadovas šitaip sudirbtų Vyriausybę ir jos vadovą. „Mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai. Neatidėliotinos svarbos klausimams turi rastis greiti sprendimai. Politinės valios stoka, sudėtingas sprendimų priėmimo mechanizmas, negebėjimas operatyviai reaguoti, laiko gaišimas darbo grupėse – gali būti labai nuostolingi ir net pragaištingi valstybei. Nuo šios Vyriausybės priesaikos praėjo jau 6 mėnesiai. Po ilgo pasirengimo dirbti jau pats laikas pradėti dirbti,“ – iš Seimo tribūnos griaudėjo D.Grybauskaitė, iš esmės reikšdama nepasitikėjimą premjeru Algirdu Butkevičiumi ir jo Vyriausybe.
Prezidentė nėra gailėjusi kritikos ir A.Kubiliaus Ministrų kabinetui, bet nėra buvę, kad ji kaltintų ankstesnę Vyriausybę apskritai nieko nedirbant ir savo neveiklumu vedant Lietuvą į pragaištį, pakartojant šį kaltinimą du kartus (!). Kitas premjeras A.Butkevičiaus vietoje, išgirdęs tokius kaltinimus (šalia pragaištingo neveiklumo dar buvo priminėtas blaškymasis dėl energetikos, slapti žaidimai su „Gazprom“ ir „Rosatom“, farsu virtęs socialdemokratų inicijuotas referendumas dėl atominės elektrinės, galiausiai – Lietuvos laisvės pavertimas mainų objektu), atsistatydinimo pareiškimą būtų parašęs iš karto po Seimo posėdžio, kuriame savo metinį pranešimą skaitė prezidentė. A.Butkevičius, jam jau įprasta maniera, nudavė jokios kritikos neišgirdęs ir kažką sapaliojo apie D.Grybauskaitės „iškeltas problemas, kurios turi būti kuo greičiau įgyvendintos“. Nors iš prezidentės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti ne ką kitą, o patį A.Butkevičių su jo nieko kita neveikiančia, tik darbo grupes kuriančia, Vyriausybe.
Visgi pirmą žingsnį jau atviru tapusiame konflikte tarp Prezidentūros ir Vyriausybės padarė ne D.Grybauskaitė, o valdančioji koalicija. Matyt, ne atsitiktinai prezidentės metinio pranešimo išvakarėse žiniasklaidai buvo nutekinta žinia, kad valdančiosios koalicijos Politinė taryba nutarė taip pakeisti įstatymus, kad būtų galima šalinti Prezidentūrai pavaldžių teisėsaugos institucijų (pirmiausiai – Generalinės prokuratūros) vadovus tiesiog nepritarus jų metinėms ataskaitoms Seime. Kiek anksčiau į tą pačią žiniasklaidą buvo nutekintas vieno už korupciją teisiamo svarbaus socialdemokrato, buvusio Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, bendro pasakojimas, esą prezidentė spaudusi STT rengti provokacijas prieš LSDP pirmininką A.Butkevičių ir jo pavaduotoją Juozą Oleką. Nežinia, kiek socialdemokratai ta STT už rankos pagauto veikėjo pasaka patikėjo (pats A.Butkevičius, žinant jo įprotį visur matyti kažkieno apmokėtas provokacijas prieš jo itin svarbią personą, galėjo tikrai patikėti), bet bent jau apsimetė patikėję ir ėmė reikalauti vienu svarbiausių Prezidentūros instrumentų tapusios STT veiklos tyrimo.
Gal valdantieji manė, kad grasindami pakeisti STT ir Generalinės prokuratūros vadovus, pagąsdins prezidentę? Jei taip, vadinasi, smarkiai apsiriko. D.Grybauskaitė priėmė iššūkį, pareikšdama: „Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjus „pakonsultuoti“ ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas“. Ir iš karto pati pagrasino, jog neliečiamųjų nebus, o teisėsauga tik pradedanti įsibėgėti.
Nežinia, ko užuominomis baugindami prezidentę tikėjosi valdantieji, bet vargu ar jie manė, kad D.Grybauskaitė taip lengvai perims iš jų iniciatyvą ir be didelių pastangų laimės pirmąjį mūšį: Seimo Statuto pataisos, įgalinančios parlamentarus atstatydinti Prokuratūros, STT, VSD ir kitų dviejų dešimčių Seimui ataskaitas teikiančių institucijų vadovybę, ketvirtadienį buvo atmestos. Tegu vos dviejų balsų persvara, bet visgi – atmestos. Dar svarbiau, kad šių pataisų neparėmė ne tik didžiausia opozicinė Tėvynės Sąjungos frakcija, bet ir didžiausia valdančioji Socialdemokratų frakcija. Socdemai, jau tradiciškai, paskutiniu momentu suskydo ir patvirtino jau kuris laikas akivaizdžią tiesą – nors Vyriausybė turi premjerą, bet valdančioji koalicija neturi lyderio.
Ankstesnioji koalicija, nors ir turėdama pradžioje keturis (vėliau tris) ambicingus partijų pirmininkus, visgi turėjo aiškų lyderį – Andrių Kubilių, kuris įtikinėjimais, įkalbinėjimais, nuolaidomis, o kartais – tiesiog papirkinėjimu – bet pasiekdavo savo, dabartinėje tokio aiškaus lyderio nėra. Premjeras A.Butkevičius, nežiūrint užimamo posto ir tarsi vienbalsio perrinkimo LSDP pirmininku, tikrovėje nėra autoritetu netgi savo paties partijos viduje, jau nekalbant apie tai, kaip į jį žiūri Darbo ir netgi Tvarkos ir Teisingumo partijų parlamentarai. Viktoras Uspaskichas, laukdamas teismo nuosprendžio Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje pastaruoju metu akivaizdžiai nuleidęs garą, savo partiją dar valdo, bet kitų koalicijos atstovų akyse – mušta korta. Lygiai tokia pačia mušta korta yra „tvarkiečių“ pirmininkas Rolandas Paksas, kurį tie patys „darbiečiai“ atvirai suvedžiojo ir pametė dviejų partijų neįvykusių jungtuvių istorijoje ir kuriam už nugaros saviškiai tyliai grumiasi dėl valdžios. Ketvirtoji koalicijos partija – Lenkų rinkimų akcija – nuo pat pradžios vaizduoja esanti pusiau opozicijoje ir į „didįjį žaidimą“ įsikiš tik tuomet, kai paaiškės, kas yra nugalėtojas, kurį verta savanaudiškai palaikyti.
Savo ruožtu D.Grybauskaitė, nors ir neturėdama gausaus politinio užnugario, turi gana tvirtą institucijų, pirmiausiai – teisėsaugos – paramą. Ji taip pat gali nedvejodama remtis konservatoriais, kurie atvirai deklaravo remsiantys ją, jeigu D.Grybauskaitė to panorėsianti, o prezidentė, savo kalboje pažėrusi liaupsių ankstesnės Vyriausybės darbams, akivaizdžiai tą paramą priėmė. Kaip rimto susikirtimo tarp Prezidentūros ir Vyriausybės metu elgtųsi Liberalų sąjunga, dar neaišku, bet veikiau remtų D.Grybauskaitę, nei neremtų.
Svarbiausia – Prezidentūros pusėje yra labai aiški valia ir susitelkimas kovai, o valdančiojoje koalicijoje tik norai ir nepasitikėjimas vieni kitais. Atsižvelgus į seną patarlę – geriau banda avinų, vedama Liūto, nei banda liūtų, vedama Avino, pergalę tvinkstančioje politinėje krizėje galima prognozuoti Prezidentūrai. Belieka spėlioti, kada nugriaudės karo salvės – vasarą, ar rudeniop, kuomet Seimas susirinks rudens sesijai ir pradės ginčus dėl biudžeto?

Iš D.Grybauskaitės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti A.Butkevičių su jo nieko neveikiančia, tad Lietuvą į pragaištį vedančia, Vyriausybe.