Ačiū JAV prezidentui Th.Rooseveltui (1858–1919), tvirtos, arba didelės, lazdos politika („a big stick policy“) tapo tarptautiniu priežodžiu. Po lapkričio 13-osios teroro išpuolių Paryžiuje Prancūzija parodė, kad gali užtvoti lazda, – subombardavo vadinamosios Islamo valstybės taikinius Sirijoje.

Vakarų lazda artimiausiu metu daužys ryžtingiau ir smarkiau. Prancūzija ketina plėsti karines operacijas. Prie Si­ri­jos krantų pasiųstas lėktuvnešis „Charles de Gaulle“. Prancūzijos prezidentas F.Hollande’as pasiūlė keisti Konstituciją – įteisinti galimybę atimti pilietybę asmenims, nuteistiems už terorizmą. Svarstoma, ar nepritaikius namų arešto įtartiniems piliečiams, kurie sugrįžo iš Sirijos į Prancūziją.

Kruvinas islamistų smurtas Paryžiuje galbūt ženklina epochos pabaigą. Didžiausią imigrantų spaudimą pajutusios ES valstybės įvedė sienų kontrolę (Lietuvos pasieniečiai irgi pasitikrino, ar sklandžiai galėtų tai padaryti).

Masinė imigracija į Europą pamažu braukiama iš darbotvarkės. Tačiau naujų politinių gairių brėžimas tokiam gremėzdui kaip ES nėra lengvas ir trumpas reikalas.

Žvelgiant į nueinančią epochą verta prisiminti visą frazę, kurią Th.Rooseveltas iš kuklumo priskyrė Afrikos tautosakai, nors, kaip sako antropologai, toks posakis ten nežinomas. JAV prezidentas sakė: „Kalbėk švelniai ir turėk didelę lazdą – toli nueisi.“ („Speak softly and carry a big stick – you will go far.“)

Švelnaus liežuvio galią kadaise parodė Napoleonas, kuris 1798 m. užkariavo Egiptą. Jis apsimetė, kad priėmė islamą, o kai kurie jo aukšti karininkai prancūzai išties tapo musulmonais. Napoleonas skatino gandus, kad yra Mahdis – musulmonų laukiamas mesijas. Dar jis pažadėjo Kaire pastatyti mečetę, kuri pranoktų Stambulo mečetes. Kadangi įsitvirtino ten vos trejiems metams, Lietuvos istorikai neparašė jam gero pažymio už tai, kad jo metodai prilygo mūsų kunigaikščių menui šiems įsitvirtinant stačiatikių rusų gyvenamuose plotuose. Pagonys lietuviai priimdavo valdinių religiją.

ES atvirumas imigrantams pastaraisiais dešimtmečiais kai ką erzino net Lietuvoje, nors šimtai tūkstančių mūsų piliečių dėl atvirų sienų tik išlošė.

Kietumo kitų svetimšalių, bet ne savo atžvilgiu pasiilgusiems tautiečiams vertėtų suprasti, kad Th.Roosevelto frazėje kalbama apie tvarią, il­galaikę politiką („toli nueisi“). Reikia derinti dvi galias – kietąją („didelę tvirtą lazdą“) ir minkštąją („švelnų liežuvį“).

Sienų atvirumas dvelkia humanizmu, bet grindžiamas darbo jėgos poreikiu. Yra mažiausiai dar kelios priežastys, dėl kurių apsimokėjo atsiverti.

Viena vertus, šalys, kurių dauguma gyventojų kažkaip išsiverčia su dviem doleriais per dieną, negali būti stabilios. Joms reikalinga pa­gal­ba – vardan globalios ekonomikos plėtros. Eu­­ropoje gyvenantys afrikiečiai siunčia giminėms į Afriką daugiau pinigų, nei ES teikia pa­gal­bos to žemyno šalims. Jei paštas gerai veikia, pi­niginės perlaidos pasiekia adresatus – kitaip nei valstybinė pagalba, kuri išvagiama.

Pavyzdys ne iš Afrikos: Lie­tu­vos išeiviai kasmet atsiunčia giminėms maždaug tiek pinigų, kiek mūsų valstybė išleidžia švietimui.

ES išmokos keliavo ne vien gi­mi­nėms pa­remti, bet ir sprogmenims įsigyti. Dėl at­virų durų politikos ES subrendo islamo pa­sau­lį krečiančių permainų fermentai.  Tai radika­laus islamizmo dozė (nors radikalų apstu pa­čiuose islamo kraštuo­se) ir to priešnuodis – de­mokratijos siekiai. Abu veiksniai skatina permainas

Kada bent jau ES švelnias kalbas keičia pa­vie­niais smūgiais tvirta lazda, prisimindami Th.Rooseveltą, galime palinkėti laimingo ke­lio – eikite toli ir nesvyruodami.