"Veido" archyvas

Lietuvos politiniai lyderiai – D.Grybauskaitė, A.Kubilius, I.Degutienė – susidūrę su pasaulėžiūriniais iššūkiais, stengiasi nutylėti

Tikras politinis lyderis nebijo aiškiai išdėstyti ir ginti savo politinių pažiūrų, net jeigu jos kertasi su viešojoje erdvėje vyraujančiu požiūriu. Tiesa, tai vyksta Čekijoje, ne Lietuvoje.

Jau seniai truputį pavydžiu čekams. Ne jų senovinių pilių ar jų gaminamų šiuolaikinių automobilių. Pavydžiu jų sugebėjimo išsirinkti lyderiais žmones, kurie, turėdami labai aiškiomis vertybėmis grįstas politines pažiūras, nebijo jų viešai dėstyti, net jei jos prieštarauja tuo metu viešojoje erdvėje vyraujančiam požiūriui. Toks buvo pirmasis iš komunizmo išsivadavusios Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, kadaise sotų valdžios globojamo dramaturgo gyvenimą iškeitęs į kalėjimo kamerą ir darbą fabrike. Jis nepabijojo priešpriešinti savo idėjų sovietinio tipo socializmui, ir galiausiai jo idėjos tapo visos Vidurio Europos išsivadavimo pamatu.

Šiandien Čekijai vadovauja prezidentas Vaclavas Klausas, žmogus, kurio pažiūros smarkiai skiriasi nuo tų, kurias gynė V.Havelas. Vienas – karštas Europos vienybės šalininkas, kitas – euroskeptikas. Bet sieja juodu ta pati drąsa garsiai skelbti ir ginti savas idėjas. V.Havelas kadaise priešpriešino save sovietizmui, V.Klausas šiandien – eurobiurokratiniam “humanraitizmui”.

Balandžio 4-ąją Čekijos švietimo ministras Josefas Dobešas savo patarėju ekonomikos klausimais paskyrė Ladislavą Batorą – tris aukštuosius išsilavinimus turintį buvusį Prahos apygardos teisėją. Nors jis tapo tik vienu iš dvylikos ministro patarėjų, jo paskyrimas, tiksliau, dar žinia, kad jo kandidatūra svarstoma į šį postą, sukėlė Čekijos visuomenėje, pirmiausia – tarp vadinamųjų viešųjų intelektualų, tikrą audrą. Dėl kandidato politinių pažiūrų. L.Batora save įvardija kaip neabejotiną konservatorių, o jo oponentai iš akademinės, kairiųjų, čigonų ir emigrantų teisių gynėjų stovyklos – kaip ksenofobą, ekstremistą ir fašistą. 2006-aisiais jis balotiravosi į parlamentą nuo Nacionalinės partijos, kurią kairieji pravardžiuoja “kriptofašistine” ir, atitinkamai, klijuoja tą pačią etiketę L.Batorai, nors jis nutraukė ryšius su šia partija dar gerokai iki jos pažiūroms tampant kraštutinėmis.

Tradicija geriau nei pažanga

Kokios yra tikrosios L.Batoros pažiūros, geriausiai savo biografijoje parašė jis pats: “Konservatizmas – tai ne ideologija, o gyvenimiškosios nuostatos. Tą jums patvirtins kiekvienas tikras konservatorius. Štai keli pavyzdžiai to, koks yra mano pasirinkimas: Konfucijus geriau nei Jeanas Jacques’as Rousseau. Pranas Juozapas I geriau nei Juozapas II.

Tautinė vienybė geriau nei pilietinė visuomenė. Vietinis geriau nei pasaulinis. Gerai brandintos mėsos sriuba geriau nei sintetinė užkanda iš “McDonald’s”. Visuotinė karinė prievolė geriau nei profesionali kariuomenė. Graikų ir lotynų kabos pagrindai [mokykloje] geriau nei mokymas, kaip taisyklingai užmauti prezervatyvą. Pietų Čekijos kaimietukė geriau nei Prahos intelektualė. Kukli krona geriau nei blizgantis euras. Tradicija geriau nei pažanga. Vaiko priežiūros atostogos geriau nei lopšelis. Nixonas geriau nei Bushas. Skolon geriau duoti, negu imti. Čekas tamsuolis geriau už viešąjį intelektualą. Kaimo sodyba “Prie trijų liepų” geriau nei “Grand hotel “Bilderberg”.

Bet kuriuo atveju aš sakau “Ne!” europizmui, humanraitizmui, genderizmui, multikultūralizmui, feminizmui, antidiskriminacizmui, politiniam korektiškumui, pozityviai diskriminacijai, ekumenizmui, homoseksualizmui. Juo labiau sakau “Ne!” visai neosocialistinei dogmatikai, kai vietoje Laisvės siūloma valdžios dalijama Gerovė.”

Kilo viešo pjudymo banga

Žinoma, kai kurios L.Batoros pažiūros gali pasirodyti ginčytinos ne tik kairiesiems socialistams, bet netgi dešiniųjų pažiūrų atstovams. Tačiau ginčytinos pažiūros – nereiškia nusikalstamos. Juo labiau tokios pažiūros negali tapti priežastimi, kodėl jų besilaikančiam piliečiui nebūtų galima eiti politinio pasitikėjimo pareigų. Galiausiai politikas, pasirinkdamas patarėją, prisiima ir visą politinę atsakomybę už jo veiklą, už ką kadencijos pabaigoje bus rinkėjų teisiamas. Demokratinėje valstybėje tik jie, o ne visuomenės veikėjai, netgi patys garbiausi ir iškalbingiausi, sprendžia, kas gali užimti politinius postus.

Tačiau Čekijos viešieji intelektualai, sekdami savo kolegų kitose Europos valstybėse pavyzdžiu, manė kitaip. Prahos Karlo universiteto Filosofijos fakulteto Mokslo taryba pareiškė viešą protestą prieš ketinimus skirti L.Batorą švietimo ministro patarėju. Juos parėmė Universitetų tarybos studentų organizacijos, Brno aukštosios technikos mokyklos rektoratas. L.Batorą užsipuolė opozicijoje esantys socialdemokratai, “Amnesty International” atstovybė, Galimybių jauniesiems imigrantams asociacija, Atviros visuomenės fondas, Žmogaus teisių lyga.

Žiniasklaidoje buvo surengta tikra L.Batoros pjudymo kampanija. Atodė, kad visa viešoji nuomonė Čekijoje pasisuko prieš ministrą J.Dobešą ir kandidatą į jo patarėjus.

Po pilietinės visuomenės šūkiu slypi nedemokratinės idėjos

Čia į viešą diskusiją įsitraukė prezidentas V.Klausas. Jo pasisakymą verta pacituoti ištisai: “Keletas čekų žurnalistų, o su jais ir keletas politikų (daugelio mūsų nuostabai, tarp jų yra ir dešiniųjų atstovų), pagimdė “Batoros klausimą”, kuris sukėlė man didelį nerimą. Aš vis dar tikėjau, kad gyvenu demokratinėje visuomenėje. Bet pasigirdo signalų, kad taip nebėra.

Laimei, dabartinė mūsų visuomenė vis dar turi keletą atributų, dėl kurių ją, priešingai nei pulkininko Gaddafi režimą, galima vadinti demokratine. Tačiau pamažėl joje ima dominuoti kažkas kita. Neseniai viename amerikietiškame žurnale aptikau terminą “PK visuomenė”, tačiau turėta galvoje ne visuomenė, turinti daug personalinių kompiuterių, o politinio korektiškumo visuomenė. Tai nuostabus ir absoliučiai tikslus apibūdinimas.

Kas yra, o kas – nėra politiškai korektiška, sprendžia viena žmonių grupė, užėmusi tiesiog neįsivaizduojamas pozicijas žiniasklaidoje ir suvereniai bei autoritariškai aiškinanti mums, ką galima daryti, o ko – negalima. Tai pasaulinis, europinis ir čekiškas fenomenas. Prieš kiekvieną, kuris drįsta tam priešintis, pradedamas puolimas, vedantis į žmogaus diskreditavimą, ostrakizmą, o neretai – ir į darbo praradimą. Būtent tai pas mus vyksta su Ladislavu Batora.

Norėdamas užkirsti kelią spekuliacijoms, turiu pasakyti, kad asmeniškai su ponu Batora nesu pažįstamas <…>, tačiau neseniai perskaičiau jo autobiografijos ištrauką (mūsų pacituotą – A.B.). Esu absoliučiai įsitikinęs, kad turėti tokias pažiūras yra teisėta ir būtų sąžininga apie tai rimtai diskutuoti, o ne jomis remiantis skelbti žmogui nuosprendį.

Asmeniškai pasakysiu, kad pono Batoros pažiūros man daug kuo artimos. Ir man tradicija patinka labiau nei tariama pažanga. Aš irgi bijau, kad po pilietinės visuomenės šūkiu slypi daugybė nedemokratinių idėjų (ir darbų).
Todėl padėkokime ponui Ladislavui Batorai už tai, kad jis kalba tokius aštrius ir drąsius žodžius.”

Kalbėjo apie Batorą, pasakė apie Stankerą

Labai abejoju, kad kalbėdamas apie “Batoros klausimą” prezidentas V.Klausas buvo ką nors girdėjęs apie tuo pat metu Lietuvoje spręstą “Stankero klausimą”. Tuomet, priminsime, dėl keliems “humanraitistams” (kaip pavadintų čekai) bei ambasadoriams užkliuvusios “Veide” spausdinto straipsnio pastraipos istorijos mokslų daktaras Petras Stankeras buvo per vieną dieną paties ministro Raimundo Palaičio išmestas iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje. O prokuratūroje buvo iškelta byla “dėl galimo holokausto neigimo”. Viskas, kaip rašėme, baigėsi tuo, kad, autoritetingai mokslininkų komisijai neaptikus nė mažiausio holokausto neigimo pėdsako, prokurorai P.Stankero bylą nutraukė. Tačiau atgal į darbą VRM jo taip ir negrąžino.

Pabrėžtina, kad Lietuvoje, kitaip nei Čekijoje, viso “Stankero skandalo” metu aukščiausi valstybės vadovai tupėjo kaip pelytės po šluota. Tylėjo premjeras Andrius Kubilius, iki užimdamas Vyriausybės vadovo postą mėgdavęs rašyti pasaulėžiūrinius straipsnius, tylėjo save labai dešiniąja pastaruoju metu pozicionuojanti Irena Degutienė. Savaime suprantama, tylėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri tikriausiai net klausiama nesugebėtų aiškiai atsakyti, kuria ideologija ir kokiomis pažiūromis vadovaujasi gyvenime bei politikoje. Juo labiau (kaip parodė jos sprendimas Neringos Venckienės byloje) vargu drįstų pasisakyti prieš visuomenėje tuo metu vyraujančią nuomonę ir viešai gintų savo pažiūras.

Bet tokia daugumos Lietuvos vadovų tradicija. Atmintyje tuoj iškyla Dalios Budrevičienės byla, buvusi taip pat principinė: ar gali politiškai įtakingas verslininkas nebaudžiamas apgaudinėti valstybę ir išnaudoti darbuotojus, ar ir jam galioja Lietuvos įstatymai? Tuometis prezidentas Valdas Adamkus, net raginamas, taip ir neišdrįso pasisakyti “Budrevičienės klausimu”, nors piliečių lygiateisiškumas prieš įstatymą – vienas tų stulpų, ant kurių stovi V.Adamkų išauginusi Amerika. Tylėjo ir premjeras Algirdas Brazauskas, nors, regis, kam kitam, jei ne socialdemokratų lyderiui, reikėjo stoti ginti paprastos darbininkės teisių, kurias pažeidinėja jos darbdavys?

Ir kas dabar pasakys, kiek dešimčių tūkstančių Lietuvos provincijos gyventojų, pamatę valdžios abejingumą D.Budrevičienės byloje, spjovė į viską ir pasirinko emigraciją? Juk posakis, kad paprastas žmogus čia negali rasti teisybės, gimė ne tuščioje vietoje, nors pati D.Budrevičienė galiausiai bylą laimėjo.

Būtų gerai, kad Lietuvos valstybės vadovai, prieš trejus metus įteikę V.Klausui Vytauto Didžiojo ordiną, pasimokytų iš šio mažos valstybės politiko, kaip reikia viešai pasisakyti visuomenei svarbiais klausimais, ir dar pasimokyti, kad vertybių turėti ne tik galima, bet ir reikia.